Esame girdėję apie daugelį garsių pasaulio mokslininkų, rašytojų ir medikų, Nobelio premijos laureatų. Galime išvardyti nemažai sportininkų, olimpinių bei pasaulio čempionų – rekordininkų, iškovojusių aukso ir sidabro medalius. Šiandien minime nesuskaičiuojamą daugybę žmonių, kurie pasižymėjo nepaprasta meile ir pasiaukojimu artimui, kuriems Dievo valios vykdymas buvo svarbiausias gyvenimo principas. Nobelio premijų laureatai ir sporto čempionai yra apdovanojami šioje žemėje, o šventųjų titulus Bažnyčia teikia po mirties, nes šventumas yra brangiausioji vertybė amžinajame gyvenime.

Kaip garsūs sportininkai ilgainiui tampa kitų sportininkų treneriais, taip šventųjų pavyzdys padeda mums siekti tobulumo. Mes ne visi sugebame įveikti dviejų metrų aukštį, ir tai nėra svarbu, tačiau visi galime būti iškilę virš kitų savo gerumu, pasiaukojimu ir meile. Ne visiems įmanomas greitasis bėgimas stadione, tačiau galime būti greiti suteikdami kitam tiek fizinę, tiek dvasinę pagalbą. Ne visi išmoksta nardyti po vandeniu, tačiau giliai artimo sieloje radę rusenantį tikėjimą ir kibirkštėlę vilties galime uždegti žmogų naujam kilniam gyvenimui. Ne kiekvienas pajėgus pakelti didelį svorį, tačiau kur kas yra daugiau tokių žmonių, kurie nuo ryto iki vakaro ar net ir ištisą parą neša fizinių ir dvasinių kančių naštą. Retas kas gali rekordiškai nusviesti sunkų rutulį, tačiau kiek pasitaiko stebuklingų rekordų, kai žmogus po išpažinties toli nusviedžia savo ydas ir nuodėmes. Kiek daug yra žmonių, kurie suvaldę savo aistras, lyg eiklų žirgą, peršoka gyvenime pasitaikančias neįtikėtinas kliūtis, kurie lyg boksininkai kumščiuojasi su neteisingumu, melu, apgaule ir žiaurumu, kiek daug jų užstoja silpnesnįjį. Ir kai priartėja prie savo gyvenimo finišo, jie su nepaprastu, dangišku džiaugsmu pasitinka didįjį gyvenimo laimėjimą – laimingą amžinybę Viešpatyje.

Tikroji šventumo esmė ne išorinės smulkmenos, o tai, kiek žmogaus širdis yra persunkta Dievo ir artimo meilės, kiek jo mintis yra įleidusi inkarus į dieviškąsias tiesas, kiek jo valia užgrūdinta ir patvari gėrio tarnyboje. Kai kurios iš mūsų maldingųjų moterų, norėdamos šventai gyventi, vaikščioja galvas nuleidusios, visada rimta mina, lyg bijodamos, kad šypsena nebūtų palaikyta jų išsiblaškymo ženklu. Kristaus paskelbtų palaiminimų pabaigoje atrandame galutinį tikslą – „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ Atlygis danguje – tai mūsų amžinosios ateities tikslas. Nuo kalno Kristaus pasakyti palaiminimai šių dienų žmogaus kovos už būvį pjautynėse suskamba revoliucingai ir kartu labai taikiai. Čia ryškiai atsiskleidžia skirtumas tarp švento žmogaus ir žmogaus, pamėgusio nusikaltimo kelią.

Mes visada sutiksime istorijos ignoruotojų, vis dar beviltiškai besistengiančių sukurti rojų žemėje. Jų visos pastangos istorijos puslapius pripildė ašarų ir kraujo. Nes žmogus save patį iškelia aukščiau Dievo paniekindamas Jį. Jis verčiau pasirenka save, o ne Dievą.

Visai kitaip elgiasi krikščionys. Jie aprūpinti sakramentais ir kitomis galingomis išganymo priemonėmis. Kad ir kas jie būtų, kad ir ką veiktų, jie yra Viešpaties kviečiami, kiekvienas savu keliu, į tobulą šventumą.

Būdami Kristui pašvęsti, pasauliečiai gauna nuostabų pašaukimą ir yra parengiami tam, kad juose vis labiau gausėtų Šventosios Dvasios vaisiai. Visais savo darbais, maldomis ir apaštalavimu, santuokiniu ir šeimos gyvenimu, kasdieniu triūsu, dvasiniu ir fiziniu poilsiu, jei tik tai daroma Dievo Dvasioje, – net gyvenimo vargais, jei juos kantriai pakelia, – jie atnašauja „dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“ (1 Pt 2, 5). Tobulumo kelias eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos. Bažnyčia mums per ištisus metus, minėdama kankinius ir šventuosius, „skelbia Velykų slėpinį“ tuose žmonėse, kurie „drauge su Kristumi kentėjo ir drauge buvo išaukštinti; tikintiesiems Bažnyčia pristato šventuosius kaip pavyzdį, o remdamasi jų nuopelnais, meldžia Dievo malonių“.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-09.pdf