Vilties žmonės
Kartais žmonės nuoširdžiai skundžiasi, kad neranda savo nuodėmių ir neturi ką sakyti per išpažintį. Perskaitę maldaknygėje sąžinės sąskaitą jie tik dar labiau įsitikina savo teisumu. Jie gyvena tvarkingai, daug dirba, nekonfliktuoja su kaimynais. Nelengva jiems ką nors prikišti, tačiau iš arčiau pažvelgus į jų gyvenimą nesinori sekti jų pavyzdžiu. Pamąstykime , kuo skiriasi gailestingasis tėvas ir namuose pasilikęs jo vyresnysis sūnus? Kas skiria palaidūną jaunėlį nuo nepriekaištingai klusnaus vyresniojo?
Tiek gailestingasis tėvas, tiek sūnus palaidūnas yra lūkesčio ir vilties žmonės. Tėvas laukia palaidūno ir viliasi, kad jis sugrįš. Jis viliasi taip pat, kad vyresnysis sūnus vis dėlto ateis į puotą ir džiūgaus grįžus broliui. Jaunėlio gyvenimą taip pat ženklina lūkestis. Tiesa, jo siekių kryptis buvo neteisinga. Iš namų jį išginė didesnės laimės ilgesys. Tik karti patirtis vėliau atskleidė, kad buvo pasirinkta klaidingai.
Vyresnysis brolis nieko nebelaukė. Tolimos šalys jo netraukė, jis nieko nesiilgėjo. Jis nepriėmė grįžusio brolio, nes nelaukė jo grįžtant. Nemylėjo, todėl neturėjo vilties, kad brolis grįš. Nemanė, kad tėvas priims nusidėjėlį, o juo labiau, iš karto sodins prie stalo. Žmonėms, kurie jaučiasi gyveną tvarkingai ir nenuodėmingai, verta užduoti sau klausimą: ko iš tikrųjų trokštu, ilgiuosi, apie ką svajoju? Tiesa, reikia pripažinti, kad ir vyresnysis sūnus turėjo svajonę – papuotauti. Tačiau šią neįgyvendintą svajonę jis paverčia kaltinimu tėvui: „Tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais.“ Kažin, ar jis bent kartą to prašė? Juk prašant taip pat reikia turėti tikėjimo ir vilties! Neįgyvendintos svajonės gali lengvai tapti savigailos ir nuoskaudų šaltiniu.
Palyginimas apie gailestingąjį tėvą ir jo sūnus nesibaigia vienprasmiškai laimingai. Vyresnysis sūnus vis dėto neateina į pokylį. Tėvui belieka laukti, kol sūnaus širdyje gims meilės troškimas.
Evangelija apie gailestingąjį tėvą arba palaidūną sūnų byloja apie žmogaus orumo slėpinį. Ir mes kaip Dievo vaikai gauname iš jo savąją palikimo dalį. Tai laisvės slėpinys – tėvas atiduoda sūnui palikimą, o sūnus gali su juo daryti ką norėdamas. Panašiai ir mūsų šeimose tėvai duoda savo vaikams reikalingų gyvenimo gėrybių, atveria galimybes, o drauge ir laisvę. Laisvė taip pat reiškia riziką, kad vaikas gali priimti blogą sprendimą. Evangelijos palyginime jaunesnysis sūnus kaip tik ir padaro tokį blogą sprendimą. Jis iššvaisto palikimą ir net pats nebedrįsta laikyti savęs sūnumi. Galiausiai susivokęs jis nutaria: „Mano tėvo tarnai gyvena geriau už mane. Iššvaisčiau palikimą, todėl nebeturiu teisės būti sūnumi. Nebeturiu jokio ženklo, liudijančio mano įpėdinystę.” Sūnus palaidūnas nuosekliai vadovaujasi teisingumo logika. Jis turbūt viliasi, kad galės atidirbti už tai, ką išeikvojo.
Tačiau grįžęs jis vis dėlto išdrįsta kreiptis „Tėve“. Jo teisingumo logika pasirodo nenuosekli. Sūnus ateina tuščiomis rankomis, nes nieko neturi. Vienintelis dalykas, ką jis gali padaryti – ateiti. Sūnus prabyla iš anksto pasirengta formule. Nors jo kreipinys teisingas, tėvas tiesiogiai į jį neatsako. Tėvo paliepimas tarnams pribloškiantis ir pranokstantis sūnaus įsivaizdavimą.
Sūnus neprivalo už nieką atidirbti, nes jau viską turi. Jam tenka sunkesnis uždavinys – priimti tai, ką siūlo tėvas. Tarnai atneša jam apavą, drabužius ir žiedą. Tai sūnystės ir valdžios ženklai. Gailestingumas leidžia pripažinti: svarbiausias yra grįžęs žmogus, o ne tai, ką jis pakeliui prarado. Negalima atgal atsukti laikrodžio rodyklės, tačiau galima pradėti gyvenimą iš naujo. Net dovanai duodama nauja galimybė iš tikrųjų reikalauja pastangų – ją reikia įstengti priimti.
Tėvo gailestingumu pasipiktina ne tik vyresnysis sūnus, bet ir pasakojimo klausytojai – fariziejai. Rašto aiškintojams ir fariziejams nepatinka, kad Jėzus kalba Dievo vardu, tačiau drauge bendrauja su muitininkais ir nusidėjėliais. Klausantis palyginimo tampa aišku, kad Jėzus jokiu būdu neteisina blogio ir nuodėmės, bet rodo gailestingumą nusidėjėliui. Juk sūnus palaidūnas pabėgo nesirūpindamas savo tėvo ateitimi. Socialinis teisingumas reikalauja, kad jis aprūpintų tėvą senatvėje. Tik Kristus tobulai suderina teisingumą ir gailestingumą. Kristus parodo solidarumą su nusidėjėliu, bet ne su nuodėme.
Jėzaus malonė atveria mūsų širdį solidarumui: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų padarė nuodėme.“ Pasak apaštalo Pauliaus, mes taip pat esame pašaukti „skelbti sutaikinimo žinią ir eiti pasiuntinių pareigas.“
Žmonės, išmokstantys priimti Dievo gailestingumą, sudaro naują Dievo tautą. Jie suvokia visišką priklausomybę nuo Dievo ir nebenori grįžti atgal į senąją mąstyseną, kai teisumą galima nusipelnyti. Pirmajame skaitinyje girdėjome, kad po ilgų klajonių dykumoje Viešpats nuo savo tautos „nuritino Egipto gėdą“.
Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-04.pdf