Tėve, aš noriu, kad jie būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę… Štai mūsų pašaukimas, – būti kartu su Viešpačiu. Iš tikrųjų, jau Jis yra su mumis. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Tai yra paskutiniai Jėzaus žodžiai Mato evangelijoje. Šventajai Dvasiai veikiant, Jis yra su mumis, ir sakramentuose, taip pat kai meldžiamės kartu, ir dar Jis yra vargšų asmenyje. Būti kartu su Viešpačiu, ir matyti Jo šlovę. Tai yra Mūsų bendras pašaukimas. Prieš pat savo mirtį Šventasis Steponas jau turėjo Jėzaus šlovės regėjimą. Jis žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Tačiau jo kaltintojai negalėdami pakęsti šio liudijimo, užmušė ji akmenimis.

O Stepono kankinystės vaisius nebuvo mažas, būtent persekiotojo Sauliaus, iš Tarso, atsivertimas. Taip kaip Saulius, mes visi turime atsiversti. Tokia yra reikšmė šių antrojo skaitinio žodžių:  Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius. Todėl tas, kas pasilieka prisirišęs prie nuodėmės, yra panašus į svečią vestuvių pokylio palyginime Mt 22. Atėjęs pasižiūrėti svečių, karalius kreipiasi į jį sakydamas: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio? Mes turime atsiversti, ne tik dėl mūsų asmeniško išganymo bet ir tam kad Jėzus suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. Jn 12, 52 tai reiškia visus žmones. O tai yra ir Bažnyčios misija ir kiekvieno jos nario misija.

Tačiau nuodėmė trukdo mums veiksmingai atlikti šią misiją. Šiandienos evangelija primygtiniai pabrėžia nuodėmę, kuri priešinasi prieš vienybei. Tikrai yra daug nesantaikos pasaulyje: tarp tautų, tarp tos pačios šalies piliečių. Nuolat nesantarvė gresia mūsų šeimoms ir bendruomenėms. Mes turime skleisti vienybę ten, kur gyvenime, tada mes būsime Evangelijos liudytojais. Pirmasis skaitinys mums pateikė šventojo Stepono kankinystės ypatingą liudijimą . Graikų kalba, žodis „kankinys“ reiškia „liudytojas“. Todėl kankinystė yra iškiliausias tikėjimo tiesos liudijimas. KBK 2473

Girdėjome, kad Steponas buvo kupinas Šventosios Dvasios. Be Šventosios Dvasios, nėra nei tikrosios kankinystės nei krikščioniško liudijimo. Vien tik Šventoji Dvasia suteikia jėgą ir šviesą krikščioniui, kad jis būtų Kristaus liudytoju. Be Šventosios Dvasios, apaštalas Petras atsakydamas klausančiai moteriai įšsigynė Viešpaties. O po Šventosios Dvasios priėmimo, Sekminių dieną, tas pats Petras, kalinys dėl Kristaus, nebijojo atvirai kalbėti apie prisikėlusį Jėzų tautos vadovams ir seniūnams. Apd 4, 8. Jis nebebijojo mirties.

Prieš teismo tarybą Petras prisipažino Apd. 5, 32:  mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems. Krikščioniškas liudytojas nėra vienas. Šventoji Dvasia visada įkvepia jo liudijimą. Be to kaip niekas negali liudyti apie Kristų be Šventosios Dvasios, taip tik šventajai Dvasiai veikiant galima priimti tokį liudijimą: Nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina. 1 Ko 12, 3 rašo Paulius. Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo. Paskutiniai Stepono žodžiai – gailestingumo žodžiai. Tikrai Stepone gyveno Kristus, kuris prikaltas ant kryžiaus sakė: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Lk 23, 34

Meilės, kurios Steponas buvo pilnas viena iš reikšmių yra gailestingumas. Gailestingumu žmonės susiburia. Gailestingumo žodžiai ir veiksmai atnaujina žmones  pagal Dievo paveikslą ir panašumą Pr 1, 27 tam tikra prasme, jie įspaudžia mumyse gailestingo Jėzaus bruožus ir jie rodo Dievą žmonėms. Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! pasakė Jėzus. Jn 14, 8 Evangelijoje randame žmogų, kuris praleido progą tapti liudytoju. Per Jėzaus kančią Pilotas turėjo galimybę tapti nekalto Jėzaus liudytoju. Jis žinojo, kad Jėzus buvo nekaltas.

Tačiau ji bijojo prarasti tautos ir imperatoriaus palankumą. Jis labiau vertino palankumą negu teisybę, tad jis atidavė Jėzų nukryžiuoti. Mt 27,26 Pilotas nebuvo vienybėje su savimi. Jo sprendimas nebuvo pagal jo sąžinę. . Ko reikia šiandien Bažnyčiai? Taip neseniai paklausė Popiežius Pranciškus.* Jis atsako: reikia liudytojų ir kankinių, būtent kasdienybės šventųjų, kurie gyvena paprastą gyvenimą nuoseklume, vientisume. Taip pat reikia liudytojų kurie turi drąsos liudyti iki galo, iki mirties. Ir šitie ir anie yra gyvas Bažnyčios kraujas. Šventajai Dvasiai veikiant, jie liudija, ir kad Jėzus prisikėlė, ir kad – yra gyvas.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/454-vii-velyk%C5%B3-sekmadienis-homilija-2016-c.html