Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams… Brangūs broliai ir seserys, tokiais žodžiais, paimtais iš pranašo Izaijo knygos, visiems susirinkusiems Nazareto sinagogoje Jėzus apibūdina save ir savo misiją. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Jėzus vieną šabo dieną tiesiog ateina į sinagogą ir paima Šventojo Rašto ritinį ir visai atsitiktinai aptinka pranašo Izaijo žodžius, kurie staiga jį įkvepia, apšviečia ir suteikia gyvenimui visai naują kryptį.

Panašių „atsitiktinumų“ būta šventųjų gyvenime. Antai egiptietis šventasis Antanas Didysis, kuris laikomas vienuolių tėvu, dar paauglys užėjo vieną dieną į bažnyčią ir nutiko taip, kad kaip tik buvo skaitoma Evangelija, ir jis išgirdo Viešpaties žodžius turtuoliui: Jeigu nori būti tobulas, eik parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams. Tuomet ateik ir sek paskui mane, ir tu turėsi lobį danguje (Mt 19, 21). Išgirdęs šiuos žodžius Antanas, tarsi šis skaitinys būtų perskaitytas būtent jam, tuojau pat išėjo iš Viešpaties namų ir išdalijo savo nuosavybę gyvenvietės žmonėms.

Tokia buvo jo vienuoliško pašaukimo pradžia. Panašių istorijų tikriausiai žino kiekvienas, o galbūt, atidžiau pažvelgęs į savo gyvenimo kelią, pasakys, jog ir pats kažką panašaus patyrė, kada tarsi „atsitiktinai“ sutiktas žmogus ar nepaaiškinamos aplinkybės, kurias mes dažnai pavadiname „atsitiktinumu“, pakeičia mūsų gyvenimus, apšviečia kelią, nulemia pasirinkimus. Tačiau ar gali egzistuoti atsitiktinumas Dievui, nuo kurio priklauso istorija ir mūsų visų likimai?

Visa, kas tik nutinka, net veiksmus, tiek dorybingus, tiek ydingus, kylančius iš žmogaus laisvos valios, Dievas su apvaizda orientuoja į tvarkingą Dievo Karalystės skleidimosi tikslą, Karalystės, kurioje jau dabar prasideda žmogaus atpirkimas skelbiant Gerąją Naujieną vargdieniams, išvaduojant belaisvius, pašalinant visokį dvasinį aklumą, išvaduojant nuodėmės prislėgtuosius. Visa išganymo istorija kryptingai lydėjo į Dievo Sūnaus įsikūnijimą.

O Dievo Sūnaus įsikūnijimo pagrindinis tikslas buvo išvaduoti žmogų iš nuodėmės vergijos ir atverti jam kelią gyvenimo pilnatvei. Tad neatsitiktinai Jėzus Nazareto sinagogoje save pristato kaip Izaijo pranašystės, o sykiu ir visų pranašų išsipildymu. Apaštalas Pilypas Natanaeliui apie Jėzų pasakys: Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai.

Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus (Jn 1, 35). Ir vis dėlto Jėzaus žodžiai gimtojo Nazareto sinagogoje nebuvo atviras jo asmenybės ir misijos atskleidimas, bet paraginimas suklusti, užduoti sau klausimą apie tai, kas jis yra, įsmeigti į jį ne kūno, o veikiau dvasios akis ir pradėti tikėjimo kelionę. Iš vaisių yra atpažįstamas medis, taip ir iš Jėzaus žemiškosios misijos vaisių – Gerosios Naujienos skelbimo, demonų išvarymo, ligonių pagydymo – tikėjimo akims atsiskleidžia jo slėpinys, įvairiais įvaizdžiais ir užuominomis jau pranašų įaustas Šventajame Rašte.

Į Jono Krikštytojo klausimą, ar jis yra tas, kuris turi ateiti, ar reikia laukti kito, Jėzus pasiuntiniams atsakys ir vėl įterpdamas pranašo Izaijo žodžius: Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena (Mt 11, 4–5).

Tikėjimas pranašų žodžiais veda prie Kristaus. Jėzaus asmens šviesoje pranašo Izaijo žodžiai: Viešpaties Dvasia ant manęs, įgauna gilesnę prasmę. Jeigu pranašas Izaijas, o tai galioja ir bet kokiam pranašui, savo laiku galėjo apie save kalbėti, jog jį yra patepusi Viešpaties Dvasia ir kad jis iš tos Dvasios yra gavęs pranašystės dovaną, tai pranašas jokiu būdu, net ir norėdamas, nebūtų galėjęs tos Dvasios perduoti kitam. Taip nėra su Jėzumi. Iš tiesų, Jėzus, kaip Dievo Sūnus, turi Dievo Dvasios pilnatvę, ir iš tos pilnatvės, pasak apaštalo Jono žodžių, mes visi gavome malonę po malonės. Gavę Viešpaties Dvasios malonę mes savo ruožtu apie save galime sakyti Viešpaties Dvasia ant manęs.

Tačiau malonė nelygu malonei. Pagrindinė Dievo malonė, kuriai tarnauja ir yra pavaldžios kitos Dievo dovanos ir sakramentai, yra pašvenčiamoji malonė, kuri žmogų nuteisina, t. y. padaro šventu ir nekaltu Dievo akyse. Pašvenčiamoji malonė žmogų padaro Dievo bičiuliu. Šią Dievo dovaną mes gavome mūsų krikšto metu, kada buvome įskiepyti į Kristų, tikrąjį vynmedį, kad, apdovanoti nauja prigimtimi, galėtume duoti vaisių, išliekančių amžinajame gyvenime. Kitokios yra Dievo dovanos, kurios yra skirtos Mistiniam Kristaus Kūnui – Bažnyčiai – formuoti.

Apie šias Dvasios dovanas, arba dar kitaip – charizmas, kalba šventasis Paulius antrame skaitinyje. Jos savaime nepašventina to žmogaus, kuris jas turi, bet yra skirtos tikinčiųjų bendruomenės labui. Prisiminkime Kajafo atvejį, kaip jis, būdamas vyriausiasis kunigas, pranašavo apie Jėzaus mirtį. Pranašystės dovana jam nesutrukdė būti vienu iš tų, kurie siekė kuo greičiau nužudyti Jėzų, idant būtų išvengta sąmyšio tautoje ir romėnų valdžios karinio įsikišimo.

Taip pat ir apie Rašto žinovus, kurie neabejotinai turėjo mokymo dovaną, Jėzus byloja, jog reikia klausyti tai, ką jie sako, bet nedaryti, kaip jie elgiasi. Taip yra ir su kiekviena Dvasios dovana, kurias išvardija apaštalas. Žmogus gali ją turėti, tačiau netinkamai ją vartoti ir taip tik užsitraukti nuodėmę. Dievo dovanos gali tapti pretekstu puikybei ir tuštybei, todėl apaštalas Paulius ragina korintiečius įvertinti Dievo dovanų šaltinį ir jose matyti tarnystės uždavinį, o ne pagrindą save lyginti su kitais.

Dabar savo misiją nešti gerąją naujieną vargdieniams, skelbti belaisviams išvadavimą Kristus patikėjo savo Sužadėtinei Bažnyčiai, kurią apdovanojo įvairiomis dovanomis, paskirdamas vienus apaštalais, kitus – pranašais, trečius – mokytojais ir t.t. Apaštalas Paulius nepateikia išsamaus Šventosios Dvasios dovanų katalogo. Tai reiškia, kad kiekvienas pakrikštytasis turi asmeniškai jam skirtas dovanas, kurios skatina tarnauti ir rūpintis kitais. Prašykime Dievą, kad jis mums suteiktų pamatyti dovanas, kurias jis mums yra davęs, ir išmokytų deramai jas panaudoti jo meilės Karalystei plėsti. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/434-vie%C5%A1paties-dvasia-ant-man%C4%99s-homilija-iii-eil-sekm-c-metai.html