Brangūs broliai ir seserys, ketvirtoje psalmėje, kurią mes giedame per Naktinę, parašyta: „Daugelis sako: Kas parodys mums gėrybių? Tu įdėjai į mano širdį daugiau džiaugsmo, negu [jų, pagonių, netikinčiųjų] grūdų derlius ir jauno vyno gausa“ (8 eil.).

Komentuodamas šią eilutę Rabis Jehošua ben Levi (3 amžiuje gyvenęs Talmudo rašytojas) pasakė: „Tai primena palyginimą apie iškeliantį didelę puotą karalių. Pradžioje pakviestieji sėdėjo lūkuriuodami lauke, prie rūmų vartų, ir matė išeinančius iš puotos salės šunis, nešančius snukiuose įdarytų fazanų ir veršiukų galvas. Žmonės pradėjo sakyti vieni kitiems: „Jei karalius taip puikiai maitina šunis, įsivaizduokite, kaip gardžiai jis pamaitins mus, savo vaikus.“ Iš to matome skirtumą tarp žemiško ir dangiško maisto.

Panašiai šių Mišių Evangelijoje kalbama apie dvi duonos rūšis. Pirmoji, medžiaginė duona bendra visiems žmonėms ir visiems kūriniams, – duona, kurios reikia mūsų mirtingajam kūnui šiame pasaulyje palaikyti, o antroji – amžinojo gyvenimo duona, skirta tiems, kurie priima kvietimą tapti Dievo vaikais Kristuje Jėzuje.

„Protėviai, – sakė Jėzus, – valgė duoną dykumoje ir mirė.“ Mana buvo nuostabi Viešpaties dovana, kasdienė duona, jos reikėjo, kad tauta galėtų keliauti per dykumą. Ši duona buvo pritaikyta prie kiekvieno žmogaus laikinų poreikių, ji turėjo galią patenkinti kiekvieno žmogaus skonį. Kaip Išminties knygoje parašyta, ji įėmė „visus gardžius skonius“ – omnem delectamentum in se habentem. Tačiau tai dar nebuvo galutinė amžinojo gyvenimo duona, bet tik laikinas šio pasaulio maistas, pritaikytas žmogaus mirtingam kūnui ir visiems jo teisėtiems prigimtiniams poreikiams. Ši duona negalėjo iš karto vesti žmonių į Pažadėtąją žemę, į amžiną bendrystę su Dievu, o tik padėjo tiems, kurie ją valgė, laipsniškai siekti šio palaimingo tikslo.

Visi valgė maną dykumoje, teisieji ir nusidėjėliai, ir visi mirė kūniška mirtimi. Tai normalu. Tačiau čia Jėzus kalba tik apie tuos protėvius, kurie mirė dvasine mirtimi, maištaudami prieš Viešpatį, atsisakydami tikėti ir paklusti. Jie norėjo savanaudiškai pasisavinti Dievo medžiagines dovanas, kurios jiems buvo vienintelis ir galutinis gyvenimo tikslas. Jie godžiai norėjo surinkti ir išsaugoti daugiau maisto negu reikia. Pažadėtoji žemė ir Dievo vaikų laisvė jiems nerūpėjo. Kad patenkintų savo aistras, jie mielai būtų sugrįžę į vergystę Egipte.

Mes dabar esame pašaukti dalyvauti Eucharistijoje, tikroje Dievo vaikų puotoje. Jėzus atėjo mums atnešti galutinės amžinojo gyvenimo duonos. Ši duona yra ne kas kita, kaip pats Jėzus, tai jo gyvas kūnas, paaukotas už mus ant kryžiaus Šventosios Dvasios meilėje. Jėzaus žemiškasis gyvenimas ir mirtis tobulai išreiškia jo šlovingą begalinę meilės galią, jo nesavanaudišką dovaną Dievui Tėvui ir žmonėms. Savo kūnu ir krauju Jėzus mus ne tik maitina ir pastiprina, bet ir suvienija su savimi, radikaliai pakeisdamas ir permainydamas mūsų gyvenimo ir mirties prasmę.

Nuo dabar visa mums yra bendra su Kristumi, jis yra mumyse ir mes jame. Mes dabar gyvename nebe sau, bet Dievo Sūnui, kuris numirė už mus ir prisikėlė. Per Eucharistiją esame visiškai ir dinamiškai įtraukiami į Jėzaus meilės bendrystę su Tėvu. Ši bendrystė jau yra amžinojo gyvenimo pradžia. Eucharistijos dėka Dievas įdėjo į mūsų širdį džiaugsmą, pranokstantį visus šio pasaulio džiaugsmus bei malonumus, jis mums davė vienintelį maistą, kuris gali patenkinti visus mūsų širdies giliausius troškimus.

Tad dėkokime Viešpačiui už jo neapsakomą dovaną ir prašykime, kad mumyse būtų galutinai įgyvendinta šių Mišių pradžios maldos graži dvasinė programa: „Dieve, tave mylintiems tu dosniai teiki neregimųjų vertybių; uždek mūsų širdis savo meile, kad mylėtume tave visame kame ir labiau už visa ir laimėtume tavo pažadus, kurie pranoksta visus troškimus. Amen.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-07.pdf