Vėlinės

Visi esame girdėję apie mirtį, apgraibomis žinome, kas tai, visi jos bijome ir nuo jos ginamės, bet ne visi žinome ir ne visi tinkamai įvertiname tai, ką tikėjimas apie ją sako. O tikėjimas mums sako pirmiausia, kad mirtis yra iš nuodėmės. „Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus, padarė jį savo amžinybės paveikslu, – sakoma Išminties knygoje. – Bet per velnio pavydą mirtis įėjo į pasaulį“ (Išm 2, 23–24). Tą pačia tiesą skelbia ir šv. Paulius sakydamas: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Svarbu suvokti, iš kur ėmė žmogus savo nemarumą, nes nuodėmė, nešdama jam mirtį, turėjo sunaikinti nemarumo šaltinius arba užkirsti jam kelią į juos.

Daugelis nenorime prisiminti mirties ar galvoti apie ją. Tačiau ar galvosime, ar negalvosime – mirtis vis vien ateis. Ji yra paskutinė žmogaus patirtis ir išgyvenimas šioje žemėje. Tai labai sunki patirtis, nes žmogaus siela tada išgyvena baimę. Prisiminkime Kristų Alyvų kalne. Jis, „pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. Tada tarė jiems: Mano siela mirtinai nuliūdus. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi. Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu! Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 37–41). Kiekvienas žmogus turi savo sielos paskutinį šauksmą. Klausimas – ko ji šaukiasi? Ar Dievo? „Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 28–29).

Žmogus turi kūną ir sielą. Siela iš prigimties yra nemari, todėl nemarumas turėtų būti žmogiškosios prigimties ypatybė. Bet kūnas susideda iš įvairių medžiagų, laikui bėgant, jis dyla, susinešioja, kaip koks drabužis, todėl negali dalyvauti sielos nemarume. Mirtis žmogui natūrali ir net privaloma, nes tai ne kas kita, kaip sielos atsiskyrimas nuo kūno. O kad mūsų siela galėtų išlaikyti viso žmogaus nemarumą! Deja, tokios jėgos ji šiandien neturi, todėl neišvengiamai kiekvienas žmogus turi mirti. Tačiau Šventajame Rašte kalbama apie vieną laisvę, labai svarbią mirties akivaizdoje: „Prieš kiekvieną žmogų yra gyvenimas ir mirtis, ką žmogus pasirenka, tai bus jam duota“ (Sir 15, 17).

Mirtis tad, perkeldama žmogų iš vieno pasaulio į kitą, nekeičiamai ir neatšaukiamai išsprendžia jo amžinąjį likimą. Kadangi mirties valanda tokia svarbi, nenuostabu, jog Išganytojas mus įspėjo, kad budėtume ir ruoštumės jai: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mt 25, 13). Budėti ir rengtis mirčiai reikia dar ir dėl to, kad mažai kas iš mūsų pajėgia pakeisti savo mintis ir nusiteikimą mirties valandą. Paprastai būna, kaip patarlė sako: koks gyvenimas, tokia ir mirtis. Todėl visu savo gyvenimu turime rengtis mirčiai. Prisiminę mirtį, prisiminę skausmus, kurie lydi mirštantįjį ir gyvuosius, atsisveikinančius su mirštančiuoju, mes nepajėgiame tikėti, kad mirtis būtų išėjusi iš mus mylinčio Dievo rankų. Mirtį atnešė žmogus, savo Kūrėjo neklausydamas. Suteik tad, Viešpatie, šviesos mūsų protui, kad pajėgtume matyti Tavo gailestingumą ir mirties įstatyme, žadink mūsų širdį, kad rengtumės mirčiai visu savo gyvenimu, naudodamiesi mūsų sielą gydančiais ir nuskausminančiais sakramentais. Pasižadame šiandien prašyti Tavęs ypatingu būdu, kad padėtum mums pasirengti mirčiai ir padaryti ją laimingą. „Atsimink, kad mirtis nelūkuriuoja“ (Sir 14, 12) – tarp manęs ir mirties yra tik žingsnis, tik akimirka. Išganytojas dažnai kalbėjo apie mirtį ir ją vadino vagiu, kuris viską pagrobia (Mt 24, 43). Mirtis be jokios išimties pasiima visas žemiškas gėrybes: garbę, džiaugsmą, žemės malonumus. „Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime“ (1 Tim 6, 7). Tačiau mirtis negali pasiglemžti mūsų nemirtingos sielos.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-09.pdf