Pranašas Izaijas vaizduoja visų tautų grįžimą pas Viešpatį. Kažkada puikybės nuodėmė nulėmė žmonijos išsklaidymą statant Babelio bokštą, o dabar Viešpats Izaijo lūpomis žada, kad iš naujo suburs visas tautas ant šventojo kalno Jeruzalėje. Tarp tautų įsivyraus taika ir darna. Viešpats myli visus žmones. Dievo plane grąžinant visas tautas į Tėvo namus ypatingas vaidmuo tenka krikščionims. Jų užduotis, apie kurią pranašavo Izaijas, skelbti Viešpaties šlovę tarp tautų. Tačiau Evangelija įspėja, jog kiekvienam iš mūsų taip pat gresia pavojus. Mūsų uolumas gali pavirsti abejingumu, o nuoširdus maldingumas – rutina. Todėl būtina nuolat atsinaujinti Šventąja Dvasia ir su nuostaba žvelgti į Kristaus asmenį. Tik tuomet būsime liudytojai, galintys ir kitus patraukti paskui Jėzų.

Šiandienos Evangelijoje Jėzus kalba apie siaurus išganymo vartus. Galime suprasti, kad žmonės, kurie stokoja pasiryžimo gyventi tikėjimu, liks anapus Mokytojo namų slenksčio. Tai drungnieji krikščionys. Jie pažino Mokytoją, valgė ir gėrė su juo, klausėsi jo mokymo, tačiau pasirinko likti išoriniais stebėtojais. Mes norime būti Viešpaties namuose ir dalyvauti jo pokylyje. Su Viešpačiu pasiliekame ne vien tuo, kad lankome Mišias. Mes trokštame būti vienybėje su Dievu visą gyvenimą, ne tik vieną valandą per savaitę. Žmonės kartais teisinasi savo praeities tikėjimu: lankė tikybos pamokas ar dalyvavo piligrimystėje. Arba, kad tarp šeimos narių yra „labai tikinčių“. Jų manymu, to pakanka ryšiui su Dievu palaikyti. Tačiau dvasinė gyvybė turi būti nuolat puoselėjama asmenine malda. Jei gyvoji versmė išsenka, laukia mirtis. Antrajame skaitinyje iš Laiško žydams vaizduojami žmonės, kurie elgiasi taip, tarsi tikėjimas jiems būtų per sunkus: jų rankos svyra, o keliai linksta. Jėzus drąsina: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 30). Mūsų pastangos ištikimai ir tinkamai gyventi yra tik menkos aukos. Kaip atpildą gauname nepalyginamai didesnę dovaną – laimę. Nė vienas negali būti laimingas be laimės ir gėrio šaltinio.

Evangelijoje Jėzus dar kartą duoda mums pasirinkti. Arba stengiamės artėti prie Dievo, arba tolstame nuo jo. Jis drąsina mus eiti siauru keliu, kad būtume tarp tų, kurie iš visų pasaulio šalių susirinks į dangaus karalystės pokylį. Drauge nuskamba įspėjimas, kad kelias į pražūtį yra platus. Jis platus, nes pateisinamos savos nuodėmės ir smerkiami kiti, vadovaujamasi neatlaidumu ir neapykanta. Kartais apgaulingos meilės sujaudinti bandome gailestingumu pranokti patį Dievą. Dantės „Pragaro“ antrajame rate vaizduojamos gašlumo nuodėmių aukos. Įsimylėjėliai Paolas ir Frančeska buvo užklupti jos vyro, kuris įniršęs juos nužudė. Frančeska poetui pasakoja tragišką meilės istoriją ir aiškina, kad jų negalima kaltinti, nes juos užvaldė meilė. Tuo pat metu pasirodo, kad ji neapkenčia savo vyro ir tikisi, kad jis paklius į dar blogesnį pragaro ratą, skirtą neatgailaujantiems žudikams. Pragaro sielos trokšta ne gailestingumo, bet teisingumo, todėl ir gauna tai, ko trokšta.

Geroji naujiena yra ta, kad nė vienas iš mūsų nėra verčiamas rinktis pražūtį. Katalikų Bažnyčios katekizme teigiama: „Nė vienam žmogui nėra Dievo iš anksto paskirta eiti į pragarą“ (1037). Fatimoje apsireiškusi Mergelė Marija, įspėjusi vaikus, kaip lengva pakliūti į pragarą, išmokė juos svarbios maldos: „O mano Jėzau, atleisk mums mūsų kaltes, išgelbėk mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į dangų visas sielas, o ypač tas, kurioms labiausiai reikia Tavo gailestingumo.“ Dažniausiai šią maldą jungiame su rožinio malda. Mūsų išganymas reiškia tai, kad trokštame kitų žmonių išganymo.

Smalsumas ragina domėtis šalutiniais dalykais apeinant svarbiausius būties klausimus (plg. 2 Tim 4, 3). Šventajame Rašte užduodami klausimai nebūtinai tiesiogiai atsakomi. Jėzus klausiamas nenurodė mokiniams konkrečios Izraelio karalystės atkūrimo datos (plg. Apd 1, 6). Tuo metu mokiniams buvo svarbiau suvokti: ką turime daryti, kad būtume išgelbėti. Apaštalai netiesiogiai gauna atsakymą ir užduotį: „tapsite mano liudytojais lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Tai svarbiau negu smalsauti dėl ateities datų. Šiandienos Evangelijos klausimas: „Ar maža bus išgelbėtų?“ taip pat tiesiogiai nesusijęs su klausėju. Jėzaus atsako: kovokite ir stenkitės įeiti pro ankštus vartus. Tai svarbiau negu smalsauti dėl išgelbėtųjų skaičiaus.

Užrakintų durų palyginimu Jėzus pabrėžia, kad vien išorinis priklausymas išrinktajai tautai nelaiduoja išganymo. Šeimininkas netikėtai užrakina duris ir neigia ryšį su lauke likusiais žmonėmis. Jis atsižada tais pačiais žodžiais, kuriais Petras išsižadėjo Jėzaus: „Aš nepažįstu to žmogaus“ (Mt 26, 72). Šeimininkas – pasaulio Teisėjas taip baudžia ne dėl pavėlavimo. Lauke likę žmonės nusikalto tuo, kad nevykdė Tėvo valios (plg. Mt 7, 21). Kalbėjęs apie ankštus vartus tiems, kurie tikėjosi būsią išganyti vien dėl savo kilmės, Jėzus čia pat skelbia pagonių pašaukimą. Jėzaus žodžius apie ankštus išganymo vartus turime suprasti kaip raginimą. Vartai ankšti, tačiau atviri. Turime stengtis ir kovoti, o ne smalsauti, kokie išrinktųjų sąrašai.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-13-14.pdf