Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS

Koheleto knyga toliau rutulioja Jobo knygoje pradėtą atpildo temą. Mokymas apie atpildą pačia paprasčiausia forma reiškia, jog geriesiems turi būti atlyginta, o blogieji nubausti šiame gyvenime. Negana to, tarp kančios ir nuodėmės yra tiesioginis ryšys: jei žmogus kenčia, vadinasi, jis yra nusidėjėlis. Jobas parodė, jog kentėjimas nebūtinai suponuoja kenčiančiojo kaltę. Kentėjimai gali visiškai nepriklausyti nuo kaltės. Tačiau kaip tokiu atveju su atlygiu už teisingą ir dorybingą gyvenimą? Būtent tai ir yra antroji paveikslo pusė, ir čia Koheletas kelia klausimą. Jis pastebi, jog žmogus, netgi teisusis, turėdamas visa, ko geidžia širdis, nėra patenkintas. Koheletas atsisako mechaniško Apvaizdos įvaizdžio. Jo manymu, Dievas nėra griežtas buhalteris, seikėjantis gyvenimą ir mirtį, vargą ir laimę tiksliai pagal žmogaus dorybės ar kaltės laipsnį. Dievas jokiu būdu neprivalo atsiskaityti žmogui. „Tuštybių tuštybė” (anot A. Rubšio vertimo, „Rūkų rūkas” – red.) yra raktinė šios galvosenos išraiška. Tai, kas atrodo ciniška, iš tikrųjų yra pats tikriausias realizmas. Koheletas meta šaltakraujišką ir skvarbų žvilgsnį į žmogaus gyvenimą ir nesirengia nuslėpti to, ką įžvelgia. Jis turi drąsos pripažinti, jog dalykai, kurie turėtų patenkinti žmogų, jo nepatenkina. Išmėginęs įprastines vertybes, suvokia, kad jos nepakankamos: malonumai (Koh 2, 1–11); išmintis (2, 12–17); darbas (2, 18–23). „Tuštybės” pavyzdys – taip pat tas triūsas ir vargas, kurį žmogus patiria, kaupdamas savo palikuonims turtą, – ir šiuo požiūriu nėra skirtumo tarp kvailo ir išmintingo žmogaus, nes nė vienas nežino savo ateities. Koheletas turi drąsos kelti šiuos klausimus ir mesti iššūkį, nes turi tikėjimo privalumą. Jis klausia ne todėl, kad abejotų, bet todėl, kad tikėjimas yra kelias per tamsą. Žmogus nežino Dievo planų. Galų gale žmogus patenkintas tai pripažindamas, nes Dievas yra danguje, o pasaulyje visa yra gera (plg. Koh 3, 11–14; 5, 2; 8, 12; 9, 7).

Atrajame skaitinyje iškeliama tai, kas ženklina per krikštą gautą naująjį krikščionio gyvenimą. Kadangi krikščionis drauge su Kristumi dvasiškai išgyvena mirtį ir prisikėlimą (plg. Kol 2, 12–13), jo tikrieji namai nuo šiol yra „aukštybėse” (3, 1). Erdviniu įvaizdžiu pabrėžiama naujo gyvenimo kokybė. „Rūpintis tuo, kas aukštybėse”, vadinasi, gerai gyventi šiame pasaulyje. Gyvenimas „žemėje” čia reiškia nedorybę. Tuo Paulius anaiptol neskelbia abejingumo nuostatos pasaulio reikalams. Jis pabrėžia mintį, kad tikintysis turėtų orientuotis ne pagal pasaulio elgseną (plg. Rom 12, 2), bet pagal Kristų, kurio gyvenime dalyvauja. Gyvendamas šį naują moralinį gyvenimą krikščionis nusirengia senąją prigimtį ir apsivelka Kristumi, kuris yra tikrasis Dievo atvaizdas (Kol 1, 15), ir panašiai kaip Kristus tampa Kūrėjo paveikslu (Kol 3, 9–10). Galiausiai Dievo atvaizas pasirodo kaip Bažnyčia, tai yra bendrija tų, kurie leidžiasi keisti savo gyvenimą Kristaus pavyzdžiu.

Evangelija prasideda vieno iš minios prašymu padėti pasidalyti palikimą (Lk 12, 13). Šis prašymas – proga įspėti saugotis godumo (15) ir palyginimo apie turtingąjį kvailį įžanga. Palyginimas parodo pavojų, kurį kiekvienam gali sukelti godumas. Pabaigoje Lukas pateikia nuosprendį: „Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą”. Užuot krovęs turtus žemėje, turtuolis privalėjo rūpintis „tapti turtingas pas Dievą”, krauti „nenykstantį lobį danguje” (33).

Luko akimis, turtuolio klaida buvo tai, kad jis tegalvojo tik apie savo „sielą” – Biblijos kalboje tai reiškia gyvybės pradmenį, troškimų ir pasitenkinimo židinį (19). Jis sukaupė derlių, norėdamas juo džiaugtis čia ir dabar. Panašiai galvoja žmogus, nepatenkintas palikimo pasidalijimu (13), taip pat besirūpinantieji valgiu bei apranga (22). Tokia yra pagonių laikysena.

Nesakoma, kad turtuolis būtų įgijęs turtą nesąžiningai; jo planai nėra amoralūs. Jo lemtinga klaida yra tai, kad jis tegalvojo tik apie šį gyvenimą. Kadangi kvailasis turtuolis nepaisė būsimojo amžino gyvenimo, jis nepagalvojo, kaip galėtų savo turtu patarnauti vargšams. Būtent dėl šios priežasties Lukas laiko jį smerktinu. Turtuolio kaltė susideda iš trijų tarpusavyje susijusių dalykų: jis pamiršo ir nepaisė Dievo, amžinojo gyvenimo ir pareigos vargšų atžvilgiu. Jis iš tikro „kvailys”, nes nemokėjo išmintingai naudotis įgytu turtu.

Pagal kun. Wilfrid Harrington OP

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9813-14/813-14hom2.html