Šiandienos liturginiai skaitiniai byloja apie liudijimo galią. Ši galia spindi kaip šviesa per liudytojų darbus, o Dievo galybė pasirodo per žmogiškąjį silpnumą. Evangelijoje skamba Kalno pamokslo žodžiai, kuriais Jėzaus mokiniai raginami būti šviesa. Ar tai reiškia, kad mes patys savaime turime šviesti? Juk tai skatintų puikybę, nes gerai žinome savo vidinio gyvenimo tamsumas. Kaip turime suprasti Jėzaus raginimą: „Jūsų šviesa tešviečia žmonių akivaizdoje?“ Atsakymą randame Jono Evangelijos prologe: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Tai reiškia, kad esame apdovanoti šviesa ir jos nedera slėpti po gaubtu. Jėzus paaiškina, kodėl ši šviesa yra tikėtina: žmonės turi matyti gerus jo sekėjų darbus. Tai labai aiškus kriterijus. Jėzus nekalba apie pamokymus, neskatina smerkti pasaulio blogybių. Šviesą neša mūsų geri darbai. Tai esminis krikščionybės matmuo: kelias pas Dievą eina per santykį su kitu žmogumi.

Izaijo žodžiai yra tarsi Evangelijos komentaras. Pranašas kalba apie tikrą religiją, kuri neturi apsiriboti vien pamaldumo praktikomis, aukomis ar atgailos veiksmais. Izaijas parodo, kad tikrasis pasninkas reiškia tarnavimą kitiems: „Dalytis su alkstančiu duona, priglobti vargšą ir benamį, neatsukti nugaros saviesiems.“ Tada Viešpats išklauso maldų, ir „tavoji šviesa užtekės tamsoje“. Dievui brangios aukos sudedamos per kito žmogaus rankas, jos aukojamos ypač vargstantiesiems ir skriaudžiamiesiems. Viešpačiui reikia žmogiškų rankų bei širdžių, kurios perduoda Dievo meilę kitiems žmonėms. Perduoti Dievo meilę ir liudyti, kad Dievas yra meilė, – būtent tai ir reiškia būti šviesa. „Jūs žemės druska.“ Niekas nevalgo vienos druskos, bet, įdėta į patiekalus, ji išryškina jų skonį. Nežiūrime tiesiogiai į akinančią saulę ar šviesos šaltinį, bet dėl jų šviesos mūsų aplinka įgyja formas ir spalvas. Druskos skonis, ištirpęs maiste, išryškina sudedamųjų dalių aromatą. Druska ir šviesa padeda patirti skonio ir regėjimo džiaugsmą, o pačios tarsi atsitraukia į antrąjį planą. Druskos arba šviesos perteklius gali tik pašalinti siekiamą poveikį, panaikinti skonį ir apakinti.

Apaštalas sako: „Aš atėjau skelbti ne iškalbingais žodžiais“ (1 Kor 2, 1). Malonu sublizgėti nuo tribūnos dėstant įtaigias kalbas. Paprasta patraukti dėmesį, kai į tave nukreipti mikrofonai ar operatorių prožektoriai. Šventasis Paulius prisipažįsta, jog bijo kalbėti, tačiau drauge žino, kad reikia skelbti Evangeliją. Jis prieš savo klausytojus buvo silpnas ir virpantis iš baimės, nes žinojo, kad ištartą žodį pirmiausia turės pritaikyti sau. O pats jautėsi esąs toks pat silpnas kaip ir klausytojai. Liudijimui nepakanka žodžių, gerų norų ir šiltų jausmų. Nepakanka įmesti monetą į elgetos skardinę ar pervesti pinigų į labdaros akcijos sąskaitą. Negana tik per tarpininkus perduoti steriliai įpakuotas dovanas. Meilė yra savo duonos riekės laužymas ir savo namų atvėrimas. Meilė, kuri manęs nepaliečia ir nežeidžia, nėra tikra. Būti šviesa nereiškia apakinti kitus savimi, savo net geriausiais sumanymais. Veikiau tai yra įsiklausyti į kitų žmonių troškimus, juoką ir ašaras. Tuomet būsime panašūs į tą, kuris vienintelis gali vadintis pasaulio šviesa ir kuris apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą (Fil 2, 7).

Ankstyvojoje Bažnyčioje apie krikščionis buvo sakoma: žiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą. Jėzus trokšta, kad tęstume jo darbą ir skleistume pasaulyje meilę. Mylimasis Jėzaus mokinys Jonas nuolat ragindavo savo bendruomenės tikinčiuosius: vaikeliai, mylėkite vieni kitus. Jis skelbė pagrindinę Mokytojo žinią. Šį sekmadienį tęsiame Kalno pamokslo apmąstymą. Kristaus pašaukti ir pašventinti turime mylėti ir laiminti kitus. Evangelijos palaiminimai paaiškina, kas yra pasaulio šviesa ir druska: tai tyraširdžiai, gailestingieji, taikdariai ir persekiojamieji.

Palaiminimais Jėzus nubrėžia kelią, vedantį į jo Karalystę. Nepakanka vien viltis atlygio ateityje, reikia, kad Kristaus sekėjai suvoktų savo svarbą dabartyje. Būti krikščioniu anaiptol nereiškia jausti nuolatinį menkavertiškumą. Be krikščionių pasaulis būtų pasmerktas! Palaiminimai baigiami, atrodytų, gana žiauriu persekiojimų pažadu, tarsi žemėje krikščionių lauktų vien skausmingos aukos kelias. Tačiau dabar Jėzus drąsina savo sekėjus, atskleisdamas jų buvimo svarbą. Jis tarsi sako: kai prarasite drąsą ir kantrybę, atsiminkite, kad esate žemės druska. Netekusi sūrumo druska niekam nebetinka. Taip pat šviesos šaltinis skirtas, kad šviestų, o ne tam, kad būtų paslėptas. Būti pasaulio šviesa ir žemės druska yra Dievo išganymo plano dalis. Druska ir šviesa yra gyvybei būtini elementai, jų negalima niekuo pakeisti. Jėzaus mokinių bendruomenė turi savyje druskos ir šviesos tik todėl, kad tai atneša Dievo Mesijas. Jis yra vienintelis Nepakeičiamasis. Jėzaus žodis ir gyvenimas sudabartinamas Bažnyčioje, todėl kiekvienam tikinčiajam dera nuolankiai priimti pašaukimą vadintis pasaulio šviesa ir žemės druska.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-02.pdf