Kasmet per adventą girdime pranašo kvietimą: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią.“ Šiuo laikotarpiu pamokslininkai, panašiai kaip Jonas Krikštytojas, ragina atsiversti, parengti savo širdis Viešpaties atėjimui. Daugelis nuoširdžiai priimame šį raginimą, siekiame gyvenimo permainų, atsivertimo. Deja, dažnai pasirodo, kad mano pastangų rezultatai labai menki. Ydos, kurių norėjau atsikratyti, liko giliai įsišaknijusios. Silpnybės neišnyko, net atrodo, kad tapo dar matomesnės. Asketiniai įsipareigojimai, apsimarinimai nugąsdino, jie viršijo mano jėgas. Beviltiškai nuleidžiu rankas ir pasiduodu: stengiausi, bet nepavyko.

Paradoksalu, bet būtent šis momentas akivaizdžiai atskleidžia būtinybę atsiversti. Būtent silpnumo, nesėkmės akimirką gali įvykti giliausias atsivertimas – pasikeisti mano turimas Dievo suvokimas, savivoka ir šventumo supratimas. Suvokęs savo bejėgiškumą ir dvasinį nepajėgumą, apimtas nevilties, matau, kad vis dar remiuosi savimi, tikiuosi ugdyti šventumą vien savo pastangomis. Kai ištiktas nesėkmės jaučiuosi bejėgis, bet tai nuolankiai priimu, tuomet galiu patirti Tą, kuris yra galingesnis už mano silpnybę.

Pranašas ragina tiesti Viešpačiui kelią per dykumą. Žmogiškojo silpnumo suvokimas yra mano tyrlaukis, į kurį galiu pakviesti Viešpatį. Turiu galimybę pripažinti savo nuodėmingumą ir kaip vargšas šauktis Dievo. Bejėgiškumas – šansas patirti Išganytojo galybę. Jonas Krikštytojas primena, kad tas, kuris ateina, yra galingesnis už jį ir už mane. Jėzus Kristus yra stipresnis už mūsų vargingumą ir silpnybes.

Jono Krikštytojo klausytojams dykuma siejosi su svarbiausiu išrinktosios tautos istorijos įvykiu: išėjimu iš Egipto ir keliavimu į Pažado žemę. Dykuma žydams tapo neištikimybės, nuodėmės ir silpnadvasiškumo vieta. Tačiau Viešpats vedė savo tautą per dykumą pirmiausia norėdamas parodyti savo gailestingumą, kuris yra didesnis už nuodėmę ir neištikimybę.

Jonas Krikštytojas ragina šiandien kiekvieną iš mūsų išeiti į dykumą. Dvasine prasme panašiai kaip anuomet žydai turime ten leistis, kad suvoktume savo neištikimybę ir vilties stoką, o svarbiausia – patirtume Dievo gailestingumą. Suklumpame prie klausyklos ne vien išpažinti nuodėmes – tiesa, tai būtina nuodėmių atleidimo sąlyga, – tačiau pirmiausia ir svarbiausia, kad patirtume Dievo meilę ir gailestingumą. Susitaikinimo sakramentas pirmiausia yra meilės išpažinimas. Ta meilė – atsakas į Dievo gailestingumo dovaną.

Panašiai kaip žydai išpažino Jonui, taip ir mes išpažinsime Viešpačiui Jėzui savo nuodėmes ir stengsimės atsiversti. Tačiau neturėkime iliuzijų, kad vien savo jėgomis pavyks parengti kelią Viešpačiui. Klaidingai galvoja tas, kas mano, kad, tik kai atsiverčiame ir nustojame nuodėmiauti, Viešpats Dievas mus pamilsta ir ateina gražiai nulygintu keliu į mūsų širdis. Yra visiškai atvirkščiai. Dievas mus myli nepaisydamas to, kad mūsų keliai tebėra duobėti ir neparengti jo atėjimui. Jis ateina, ir jo meilė nulemia mūsų širdžių pasikeitimą. Dykuma – ta vieta, kur geriausiai suvokiame savo negalią ir nuodėmingumą. Kai liaujamės remtis savimi ir savo tariamu tobulumu, besąlygiškai atsiveriame Dievo gailestingumui, – tik tuomet Viešpats gali veikti mūsų širdyse, apdovanoti savo gailestingumu ir vesti į Pažadėtąją žemę.

Išganomasis Dievo veikimas turi tęstinumą ir tradiciją. Kristaus pirmtakas Jonas Krikštytojas vadovavosi prieš šimtmečius nuskambėjusiu pranašų pažadu. Jėzaus pasiuntinys šaukia tyruose. Jis skelbia ne Jeruzalės mieste, bet negyvenamame Jordano krante. Žmonės plūsta klausytis Jono nepaisydami kelionės nepatogumų. Jonas Krikštytojas reikalauja dėl Dievo leistis kelionėn neatsikalbinėjant ir neišsisukinėjant. Dievui reikia tiesioginio kelio į žmogaus širdį.

Jonas reikalauja dviejų dalykų: krikštytis ir atsiversti. Išorinis ir vidinis vyksmas yra vienalytis. Atsivertimas yra krikšto sąlyga, o krikštas – atsivertimo paliudijimas. Neįmanoma pakrikštyti savęs, krikštyti turi kažkas kitas. Tuo parodoma, kad išganymas, kaip malonės dovana, ateina iš Dievo. Žmogus negali vien savo jėgomis nuplauti savo nuodėmių.

Kupranugario vilnų apdaru apsisiautęs ir odiniu diržu susijuosęs pranašas įpratęs gyventi dykumoje. Jo gyvensena daro jį laisvą, nepriklausomą nuo kitų paramos, taip pat visuomenės reikalavimų. Jis nepatogus savo amžininkams. Tačiau Jonas nesiekia atkreipti dėmesio į save. Pirmtakas skelbia netrukus ateisiantį Jėzų. Po Jono atėjęs Jėzus nėra antrasis: jis didesnis, galingesnis ir svarbesnis už Joną, kuris nesijaučia vertas atlikti tai, ką paprastai darydavo vergai, – atrišti šeimininkui kurpių dirželio. Koks didis yra tas, kuriam pranašas jaučiasi nevertas būti vergu! Jėzaus veikimas taip pat nepalyginamai didingesnis. Jonas krikštija Jordano vandeniu, o Jėzus panardins savuosius Šventosios Dvasios liepsnose.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-21.pdf