Mano Tėvo namuose daug buveinių. „Einu jums vietos paruošti!“ Kiekvienas trokštame jaukios, gerumo ir meilės kupinos vietos. Tokia vieta žemėje gali būti tėvų namai, kur gyvena mūsų šeima. Tokia vieta gali būti namai, kuriuose mes gyvename, kur visada traukia sugrįžti. Tačiau ne visada šis poreikis būna patenkintas: ne visi turi savo namus, kai kurių žmonių šeimos laimė sudužusi, sielą prislėgusi vienatvė. Kita vertus, net ir laimingiausias žmogus, turintis puikius namus, supranta, jog anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai visa tai teks palikti, ir šios mintys liūdina. Jėzus šio sekmadienio Evangelijoje kreipiasi į mus: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Einu jums vietos paruošti!“ Kaip paguodžiančiai skamba šie Jėzaus žodžiai. Pats Išganytojas rūpinasi, kad mes amžinybėje būtume laimingi, kad kiekvienam iš mūsų ten būtų vieta. Tai nepaprasta buveinė, nes joje gyvena Dievas. Tai ta vidinė būsena, kuomet Dievo artumoje žmogus bus laimingiausias.

Kaip mums patekti į šią dangiškąją buveinę? Vaikas atsakytų labai paprastai – reikia numirti. Tačiau suaugęs žmogus supranta, jog norint pasiekti laimingą amžinybę neužtenka numirti. Dar reikia šios žemės gyvenimą nugyventi šventai, t. y. vykdant Dievo valią. Kartą mačiau itališką atviruką, kuriame nufotografuotas gražus namelis kalnuose. Atviruko apačioje užrašas bylojo, kad namą, kuriame gyvensime amžinybėje, mes pradedame statyti jau čia, žemėje. Išties mes savo gyvenimu statome amžinąjį savo likimą. Nuo to, ant ko statysime ir iš ko statysime, priklausys, ar būsime amžinybėje laimingi. Kristus yra mūsų tikėjimo ir mūsų gyvenimo uola, ant kurios pastatę savo gyvenimą būsime tikrai laimingi. Savo amžinybės buveinę statome iš gerų darbų. Ypač tų, kuriuos pats Kristus išvardija kaip gailestingumo darbus artimui. Šeimos paprastai stropiai renkasi ir tarpusavyje aptaria, iš kokių statybinių medžiagų statys savo namus. Kad taip kiekvienas žmogus uoliai ir nuosekliai statytų amžinojo gyvenimo namą! Kiekvienas krikščionis yra savo dvasinio gyvenimo statytojas. Jis privalo laikytis šio pastato statybai duotų įsakymų ir nurodymų – dešimties Dievo įsakymų, Kristaus evangelinių patarimų, didžiųjų dorybių: visa tai garantuoja pastato amžinybėje tvirtumą ir mūsų laimę.

Šv. Augustinas aiškina, jog Kristus, pažadėjęs amžinąjį gyvenimą, nurodė ir kelią, kaip tą gyvenimą pasiekti. Nuo mūsų priklauso, ar užimsime savo vietą amžinybėje, ar ta vieta liks amžiams tuščia.

Todėl turime melsti Viešpatį sau išminties ir atkaklumo nepaliaujamai statydintis į Viešpaties rūmus. Apaštalas Paulius ragina: „Siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3, 1–2). Ištardamas žodžius: „Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 3), Jėzus atskleidžia, kad Dievas yra labai artimas. Jėzus atveria žmonijai begalinę antgamtinę perspektyvą – dieviškąjį gyvenimą. Žmogiškasis tikslas glūdi Dieve, būti Dievo artumoje. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Tikinčiajam, priimančiam šiuos Jėzaus žodžius, istorija turi prasmę, gyvenimas nėra absurdiškas. Laimingi Kristų pasirinkę: tada jų Kelias – tikras, Tiesa – tikra, Gyvenimas – kaip šaltinis.

Viešpatie Jėzau, būk mūsų vadu bei mokytoju kelyje į tobulumą. Vadovauk mūsų širdims ir parodyk, kas jose tau nepatinka. Nuvesk mus į laimingesnį gyvenimą šioje žemėje ir pilnutinę laimę amžinybėje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-04.pdf