Šiandien liturgija mus kviečia prisiminti ir pasidžiaugti tais, kurie džiaugiasi Viešpaties artumu. Visų Šventųjų šventė mini ne tik tuos, kurie paskelbti šventaisiais ir paminimi liturginiame kalendoriuje, bet ir tuos šventus vyrus ir moteris, kurie per šimtmečius nešė švento tikėjimo žiburį savo gyvenimo kelyje, Kristuje užbaigė gyvenimo kovą ir gavo Viešpaties užmokestį. Tuos tūkstančius tūkstančių anoniminių, niekam nežinomų šventųjų, kurie mums rodė švento gyvenimo pavyzdį. Tūkstančius tų, kurie kankinio mirtimi paliudijo ištikimybę tikėjimui. Šventieji dar kartą mums paliudija, kad Kristaus paskelbtus palaiminimus įmanoma įvykdyti ir kad mūsų gyvenimas yra Dievo gailestingumo įsiterpimas istorijoje.

Todėl mums šiandien kyla svarbus klausimas: ar galima realiai sekti šventųjų pavyzdžiu? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia išvaduoti šventumo sąvoką iš klaidingų interpretacijų ir baimių. Vargas mums, kad šventumą taip iškraipėme, jog šventumu laikome tik maldas, pasninkus ir išmaldą. „Šventumas nėra bėgimas iš pasaulio, o savarankiškas atsparumas pasauliui“ (Fr. W. Foerster). Daugelis mano, kad šventas yra nenatūralus žmogus: nei valgo, nei geria, nei miega, neliūdi, neverkia, nesijuokia, nejaučia, nemato, negirdi žmonių, nesidomi, kuo gyvena pasaulis. Kartais žmonėms atrodo, jog šventasis yra nežemiškas, nežmogiškas, bekūnis ir – svarbiausia – daro stebuklus. Kas sukūrė šitokią šventumo karikatūrą? Kas ją platina ir juokiasi iš jos? Iš tikrųjų šventasis – tai žmogus, nepraradęs nė vieno žmogiško bruožo, nė vienos žmogiškos savybės. Turintis kūną ir nemarią sielą, verkiantis ir nešantis pareigų naštą, slepiantis savąjį skausmą ir dalijantis duoną, vedamas pašaukimo ir neklausantis pagundų, sąžiningas darbininkas ir besidžiaugiantis savo darbo vaisiais… Šventasis – tai tikras, pats tikriausias žmogus, gyvenantis mūsų žemėje, nešiojantis savo širdyje tai, ką mes vadiname Dangumi, ir negailintis to visiems. Net dalijantis. Noriai ir gausiai. Šv. Pranciškus Salezas aiškina, jog šventųjų gyvenimas yra ne kas kita, kaip į gyvenimo praktiką ir veiklą perkelta Evangelija.

Mes visi turime bendrą visiems pašaukimą, pašaukimą būti šventiems. Šventumas prasideda žmogaus širdyje. Kuomet vienas žurnalistas palaimintosios Motinos Teresės iš Kalkutos paklausė, kaip ji jaučiasi pasaulyje vadinama šventąja, ji atsakė: „Šventumas ne prabanga, o būtinybė.“

Pasakojama, kad kartą vienas žydų rabinas susapnavo, jog pateko į rojų ir pamatė, kaip ten susėdę šventi jo tautiečiai studijuoja Šventąjį Raštą. „Argi čia rojus?!“ – susikrimtęs pasipiktino rabinas. Tuomet vienas jam atsakė: „Tu klysti: ne šventieji yra rojuje, o rojus yra šventuosiuose.“

Kristaus palaiminimai aiškiai parodo, jog pasaulį išgelbės ne mokslininkai, ne politikai, ne kariškiai, bet šventieji. Tie, kurie gyvena niekam nežinomą, kuklų, nereklamuojamą, savikritišką, šventą atgailos gyvenimą. Šventumas turi ir išorinį matmenį. Kaip sako šv. Zita: „Rankos prie darbo, širdis prie Dievo.“ Šventumas nereiškia, kad žmogus nepadaro klaidų ir nuodėmių, tačiau jis privalo pagal savo pašaukimą, luomą ir profesiją būti teisingumo, taikos, gailestingumo nešėjas vargstantiesiems ir silpniesiems. Nebūsi šventas nesidomėdamas kitų džiaugsmais ir skausmais, rūpesčiais ir vargais. Kas yra krikščionis? Šios šventės liturgija mums duoda labai gerą atsakymą. Autentiškas, tikras krikščionis yra tas, kuris gyvena Kristaus paskelbtų Kalno pamokslo palaiminimų dvasia. Tikras krikščionis yra tas, kuris nešioja Viešpaties ženklą savo kaktoje ir yra apsirengęs Avinėlio Kristaus kraujyje išbalintais drabužiais. Krikščionis yra tas, kuris tapo Dievo vaiku ir gyvena didele viltimi susitikti su Dievu gyvenimo pabaigoje.

Visi Kristaus paskelbti palaiminimai kalba apie Dievo valią vykdančiųjų ateitį. Krikščionis dėl krikšto yra Dievo vaikas ir stovi viena koja danguje. Tačiau tikrasis žingsnis į laimingą amžinybę priklausys tik nuo šio gyvenimo šventumo.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-09.pdf