Šiandien Šventųjų šventė, t. y. mūsų pašaukimo ir mūsų tikslo šventė. Šiandien Bažnyčia kviečia mus pažvelgti į kiekvieno žmogaus pamatinę tiesą – tiesą apie šventumą. Mes tikime, kad kiekvienas žmogus gimsta, idant realizuotų Dievo jam skirtą užduotį. Šventasis yra toks žmogus, kuris atrado šį Dievo jam skirtą tikslą ir jį įvykdė.

Skaitydami Kristaus paskelbtus palaiminimus jų pabaigoje atrandame galutinį tikslą – „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ Atlygis danguje – tai mūsų amžinosios ateities tikslas. Viena giliausių žmogaus svajonių yra tapti „kaip Dievas“. Prisiminkime Šventojo Rašto pirmuosius puslapius, kur piktoji dvasia gundė žmogų sakydama: „Jūs būsite kaip Dievas.“ Ir šiandienis žmogus trokšta būti kaip Dievas: tapti galingas, stiprus, amžinas, visų turtingiausias, bebaimis – tokios yra šiandienio žmogaus „kopėčios“ į dangų. Tačiau tai stabmeldiška dieviškumo samprata. Ši klaida tęsiasi nuo pat žmonijos istorijos pradžios. Žmogus pats susikuria Dievo paveikslą, pats nori tapti dievu-stabu. O kiek šiam žmogiškam stabui paaukota, kiek šalių nukariauta, kiek žmonių sunaikinta ar vergais paversta, kiek kitaminčių persekiota. Nesuskaičiuojami liūdni skaičiai. Daugeliui žmonių tikėjimas, Dievas, amžinasis gyvenimas visiškai nerūpi.

Jie tiki kitokiais palaiminimais nei skelbia Kristus: palaiminti turtingieji, sukaupę daug materialinių vertybių; palaiminti apstūs mokslo ir technikos, palaiminti garsenybės, pasaulio galiūnai – jų yra karalystė žemėje. Palaiminti irzlūs, įkyrūs despotai – jie nušluos nuo žemės silpnus, ligonius, nuolankiaširdžius, romaus charakterio žmones. Palaiminti, kurių gyvenimas lengvas, nes jie mano, jog rojus jau yra čia, šioje žemėje, ir jiems nereikia jokio suraminimo. Palaiminti, kurie yra sotūs, kurie netrokšta teisybės, kadangi jie sotūs iš savo neteisingumo, piktadariškumo ir klastingumo. Palaiminti neturintys gailestingumo, kietaširdžiai, kadangi jiems nereikia pasigailėti kitų, jie nepriima ir nesupranta kančios mokyklos. Palaiminti, kurie džiaugiasi neskaistumu, myli tik save, nes jie akli dieviškiems dalykams – altruizmui, dvasingumui ir religingumui. Palaiminti, kurie tarnauja prievartai, kurie konstruoja ginklus – jie bus vadinami Mirties vaikais, kulkosvaidžių didvyriais, jie kuria ateitį, kurioje pagrindinis įstatymas bus džiunglių įstatymas. Palaiminti, kurie bėga nuo teisėtvarkos ir nemyli teisingumo, – šiame pasaulyje jie gyvena kaip karaliai. Ar tokiame pasaulyje man įmanoma tapti šventam? Šie priešingi Kristaus mokymui palaiminimai mums labai aiškiai parodo, kaip šiandieniam gyvenimui reikalinga krikščioniškoji pasaulėžiūra, koks svarbus žmogų gelbstintis Kristaus mokslas.

Deja, priešinguose nei Kristaus palaiminimuose atsiskleidžia pasaulio galingųjų valia, griaunanti tai, kas žmogiška ir šventa. Šventojo Rašto Dievas yra visiškai kitoks nei žmonių sukurtasis, ir kelias į šį Dievą taip pat kitoks. Nes Jis yra meilė ir pasiekiamas tik meile. Regimas tikrojo Dievo atvaizdas yra Jėzus Kristus. Kelias į Dievą yra Jėzaus mokymo įgyvendinimas gyvenime. Jėzus mums sako: „Jei nori žinoti, koks yra Dievas, žiūrėk į mane. Žiūrėk, kaip aš gyvenu, kaip kalbu, kaip reaguoju į situacijas, kaip mirštu – mokykis visko iš manęs. Ir tuomet pamatysi, jog tikrasis Dievas yra visiškai skirtingas nei žmonės jį įsivaizduoja. Jis nėra žaibus laidanti dangaus dvasia, jis nėra žibantis turtais monarchas. Tikrasis Dievas taikus, be galo mylintis ir gailestingas, trokštantis išvaduoti žmones iš blogio nelaisvės, jis yra palaiminimų Dievas.“ Štai šis Dievas kviečia, kad mes būtume šventi. Nuo kalno Kristaus pasakyti palaiminimai šių dienų žmogaus kovose už būvį suskamba labai revoliucingai ir kartu labai taikiai. Čia aiškiai atsiskleidžia skirtumas tarp švento žmogaus ir žmogaus, pamėgusio nuodėmės kelią. Persų patarlė sako, jog „nėra šventojo be praeities, kaip nėra nusidėjėlio be ateities“.

Amžių būvyje nesuskaičiuojama daugybė žmonių, kiekvienas savaip, siekė šventumo, tačiau visi buvo įkvėpti tos pačios Šventosios Dvasios, kuri padėjo gyventi palaiminimų dvasia. Tikri šventieji nesako: „Žiūrėkite, kokie mes dideli, kokie turtingi, kokie galingi ir protingi.“ Tikri šventieji galingi savo dvasia, nors kūnas silpnas ir ligotas; jie pripildo ištisos epochos dvasią, nors patys atrodo nepastebimi; jie neturtingi, tačiau jų pavyzdys praturtina daugelį; jie daug žino apie Dievo meilę, nors mažai temoka žemiškų mokslų. Šventieji yra mūsų visuomenės geradariai ir šio laiko dvasios gydytojai. Šventasis yra Dievo dovana miestui, tautai, pasauliui. Jie neša tuos kryžius, kuriuos mes nekantriai nusimetame nuo savęs arba permetame ant svetimų pečių. Jie atlaiko pasaulio priespaudą ir neteisybę. „Štai šventumas trimis žodžiais: mylėti Dievo valią“ (belgų kunigas Edward Poppe).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-10.pdf