Brangūs broliai ir seserys : Šiandien Mišių pradžioje kunigas meldėsi sakydamas Dievui: Tau tarnauti – tai karaliauti. Ši liturginė ištarmė gali duoti raktą, padedantį suprasti ne tik šventojo Kazimiero gyvenimą, bet ir visą žmonijos istoriją. Galima pastebėti, kad egzistuoja du skirtingi karaliavimo tipai. Vienas yra kilnus, geras ir autentiškas, nes kyla iš Dievo, pačiame Dieve turėdamas savo aukščiausią pavyzdį. Kitas tėra melaginga viešpatavimo karikatūra, nes kyla iš Šėtono, melo Tėvas. Dievas, vienintelis Šventasis, yra ir vienintelis tikrasis Karalius, švelniai ir stipriai vesdamas visatą meile. Būdamas dosnus ir nesavanaudiškas Dievas kviečia žmones dalyvauti jo šventume ir viešpatavime.

Nuo pradžios, Adomas ir Ieva buvo Dievo atstovai ir padėjėjai. Jų misija – tvarkyti, vadovauti ir saugoti regimą, materialų pasaulį bendradarbiaujant su Viešpačiu. Jie buvo kartu Dievo tarnai ir pasaulio šeimininkai. Dievo tarnavimas buvo jų orumo ir laisvės šaltinis. Kaip parašyta aštuntoje psalmėje: „Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas Žmogaus Sūnus, kad juo rūpiniesi? Padarei jį truputį žemesnį už angelus, didybe ir garbe jį apvainikavai, visa pajungei jo valdžiai.“ Velnio tariamas viešpatavimas yra visiškai kitoks. Maištaudamas prieš tikrąjį Dievą, šis Dievo sukurtas angelas paskelbė save karaliumi ir dievu sakydamas : „Non serviam – Netarnausiu…Aš esu dievas, sėdžiu dievų soste, toli jūros viduryje. Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą…užlipsiu ant aukščiausių debesų – prilygsiu Aukščiausiajam“.

Nuo gimtosios nuodėmės, Šėtono karaliavimo modelis įžengė pasaulį. Tautų karaliai pateikė save ne kaip Dievo tarnai, bet kaip jo konkurentai. Beveik visi siekė prabangos išnaudodami, baisiai slėgdami ir vargindami savo tautas. Be paliovos jie kariaudavo prieš kitus karalius. Jų tikslas paprastai buvo ne ginti savo tautą, be praplėsti savo jėgą ir padidinta asmeninį turtą. Izraelyje karaliai buvo Viešpaties paskirti ir patepti, jie buvo laikomi Dievo sūnumis ir mesijais. Tačiau labai gretai jie ėmė elgtis kaip aplink gyvenančių pagonių valdovai. Kristus atėjo atitaisyti ir radikaliai pakeisti tokią padėtį. Prieš pradėdamas savo viešąją veiklą, jis stipriai atstūmė Šėtono viešpatavimo modelį. Dykumoje, velnias parodė jam viso pasaulio karalystes ir sakė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę, nes jos man atiduotos“, O Kristus atsakė : „Viešpatį savo Dievą tegarbink ir jam vienam tetarnauk“.

Jėzus yra tikrasis taikos karalius ir Izraelio Mesijas, apie kurį parašyta psalmyne: „Jis gelbsti beturtį, kai jo šaukiasi, ir nuskriaustąjį, kuriam nėra kas padeda. Jis rūpinasi vargšais ir beturčiais, gelbės beturčių gyvastį. Atpirks jų gyvastį iš priespaudos ir smurto, jo akyse brangus bus jų kraujas“. Tai yra tikra karaliavimo pagal Dievą programa. Kristus atėjo ne, kad jam tarnautų, bet tarnauti ir atiduoti savo gyvybę už daugumą. Jo karalystė nėra iš šio pasaulio, jos tikslas – ne vadovauti karine jėga, bet liudyti tiesą apie Dievą ir jo gailestingąją meilę. Jėzus įspėjo savo mokiniams: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią.

Tarp jūsų to nebus, Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas norėtų būti pirmas tebūnie jūsų vergas“. Tačiau po to, per visą istoriją, Bažnyčioje ir Krikščioniškame pasaulyje, atsakingi žmonės ne visada sugebėdavo sekti Kristaus vadovavimo metodais. Kazimieras gimė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Lenkijos Karaliaus šeimoje. Jis buvo karaliaus vyriausias sūnus ir įpėdinis. Jo šeima rėmė Bažnyčią, tačiau jo tėvai ir giminės, ir apskritai beveik visi to laiko karaliai ir didžiūnai turėjo tendenciją gyventi ir vadovauti ne pagal Kristaus viešpatavimo pavyzdį, bet veikiau pagal „šio pasaulio valdovų elgseną“. Jie brangino savo garbę, jėgą, prabangą ir turtą daugiau nei tautą ir ypač vargšų gerovę.

Žinoma, Kazimieras buvo savo laikmečio žmogus. Būdamas 13-tos metų amžiaus, jis dalyvavo karo žygyje prieš kitus krikščionis, kurio tikslas buvo laimėti jam Vengrijos karaliaus sostą. Galime manyti, kad ši nesėkminga patirtis jam buvo proga apsigalvoti, atgailauti ir giliai atsiversti. Paskui, per paskutinius savo trumpo gyvenimo metus, jaunasis karalaitis savo būvimu ir elgesiu kukliai, išmintingai ir atkakliai prieštaravo neteisingo valdymo tendencijai. Jis paliko savo amžininkams ir mums labai šviesų vargšų rūpinimosi, neturto, pamaldumo, ir skaistybės pavydį. Jis tobulai gyveno pagal evangelinius patarimus.

Brangus broliai ir seserys, dėkokime Dievui, kad šventojo Kazimiero asmenyje, jis davė Lietuvai ir Lenkijai tokį gražų, aktualų, visuotinį ir tikrai įkvepiantį globėją – gyvą pavyzdį pasauliečiams, vienuoliams, jaunimui ir politikams. Apie jį galima pasakyti kaip ir apie šv. Tomą Morą: „a man for all seaons – žmogus visiems laikams“. Šventasis Kazimierai, melski už mus.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/215-%C5%A1ventasis-kazimieras.html