Tikime į vieną Dievą, Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai, Dievui, kuris yra, kuris buvo, ir kuris ateina per amžius.

Brangūs Broliai ir Seserys, neretai manoma, kad kalbėti apie Švenčiausiąją Trejybę yra ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga bei rizikinga užduotis. Neseniai vienas kunigas pasakė : „Neišvengiamai reikia kalbėti apie Švenčiausiąją Trejybę bent kartą per metus, Trejybės sekmadienį, ir tai visų metų pats sunkiausias pamokslas. Viena vertus, bandydamas kažkaip paaiškinti, kad trys skirtingi dieviškieji asmenys yra vienas Dievas, bijai papiktinti teologus, netyčia nenukrisdamas į kokią ereziją. Kita vertus, esi įsitikinęs, nesvarbu ką besakytum, eiliniai tikintieji nieko nesupras, viskas jiems atrodys neįdomu ir nuobodu“.

Tokios abejonės yra labai apgailestautinos, bet ir suprantamos. Nuo Viduramžių Vakarų Bažnyčios požiūris į Trejybės slėpinį ypač pabrėždavo samprotavimą ir filosofines sąvokas. Samprotavimai ir sąvokos, tokios kaip „dieviškoji prigimtis“, „asmuo“, „santykiai tarp dieviškųjų asmenų“, gali labai padėti bent šiek tiek suvokti trivienio Dievo slėpinį, kuris pranoksta žmogaus protą. Šių Mišių dėkojimo giesmė pateikia to samprotavimo ir tų sąvokų santrauką : „Visagali Tėve, amžinasis Dieve, tu su vienatiniu Sūnumi ir Šventąją Dvasia esi vienas Dievas ir vienas Viešpats; nėra tai asmens vienumas, bet trijų Asmenų prigimties bendrumas.

Ką, tavo apreiškimu tikėdami mes žinome apie tavo didybę, lygiai tą pat pripažįstame Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Taigi, išpažindami tikrą ir amžiną dievystę, mes garbiname ir prigimties vienumą, ir Asmenų skirtingumą, ir lygų jų garbumą“. Šių teologinių formuluočių apmąstymas galėtų padėti mūsų protui šiek tiek priartėti prie paslapties, nors daugeliui iš mūsų tai gali atrodyti abstraktu, nutolę nuo esminių gyvenimo klausimų, siekių ir rūpesčių. Bet gi Švenčiausioji Trejybė mums yra, arba turi būti pati artimiausia, konkrečiausia, brangiausia ir gyvybiškai svarbiausia tikrovė.

Iš visų pusių mes esame apsupti trijų dieviškųjų asmenų galybės ir rūpesčio. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia apreiškė save mums, ir to dėka mes galime pažinti kiekvieną iš jų, giliai patirdami kiekvieno jų malonės veikimą. Per tikėjimą mes žinome ir instinktyviai jaučiame, kad jie yra vienas ir tas pats Dievas. Trivienis Dievas yra mūsų egzistencijos pirmoji priežastis ir galutinis tikslas. Kaip sakė Šv. Pauliaus Atėniečiams „mes jame gyvename, judame ir esame“.

Pradžioje Dievas viską sukūrė per savo Žodį, bendradarbiaujant Šventajai Dvasiai. Žodis nuolat tvarko ir organizuoja visatos elementus ir būtybės, juos darydamas dieviškojo proto išraiška ir atspindžiu. Tuo tarpu Dvasia judina ir tarsi gaivina visą regimą ir neregimą, medžiaginį ir dvasinį pasaulį traukdama jį meilės ryšiais link jo galutinio tikslo, kuris yra Dievo garbės ir Dievo švelnumo pilnas apreiškimas. Tačiau Trejybės slėpinys yra iš esmės ne Dievo kaip Kūrėjo, bet Dievo kaip TĖVO slėpinys. Dievas yra Tėvas ne tik todėl, kad sukūrė ir dabar palaiko pasaulį, gailestingai rūpindamasi mumis savo Apvaizda.

Jis yra Tėvas ypač dėl to, kad nuolat gimdo ir neša savo „glėbyje“, (tai yra Šventosios Dvasios meilėje) savo Amžinąjį Sūnų, kuris yra jo Žodis, jo tobulas esybės paveikslas, jo šlovės atšvaitas. Dievas turi savo viengimį Sūnų. Jis galėjo pasilikti su juo ir Šventąja Dvasia per amžius. Bet, prieš pasaulio sukūrimą, Dievas laisvai išsirinko mus savo Sūnuje, jis laimino mus visokeriopa dvasine palaima, iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jo įsūniais. Jis iš anksto numatė mus ir paskyrė mus tapti panašius į jo Sūnų. Štai kodėl, kaip sakė Pauliaus mes esame taip pat iš Dievo giminės.

Kviesdamas mus tapti įsūniais jo prigimties Sūnuje, Dievas atskleidė mums savo intymaus gyvenimo giliausią slėpinį. Švenčiausiosios Trejybės pažinimas yra Velykų Slėpinio tikslas ir pagrindinis vaisius, Trivienio Dievo gyvenimo patyrimas ir dalyvavimas yra Šventosios Dvasios atsiuntimo pirmoji ir puikiausia pasekmė. Kaip mes meldėmės Mišių pradžioje : „Dieve Tėve, atsiųsdamas į pasaulį savo Sūnų – Tiesos Žodį – ir Šventumo Dvasią, tu atskleidė žmonėms giliausius savo būties slėpinius“. Arba kaip mes ką tik girdėjome Evangelijoje :“Dievas (Tėvas) taip pamilo pasaulį, (Šventojoje Dvasioje) jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“.

Ateidamas į pasaulį Jėzus apreiškė, kad tikrasis Dievo vardas yra Tėvas. Siųsdamas į mūsų širdis Šventąją Dvasia jis mus moko ištarti ir šauktis to vardo su juo, kaip jo broliai. Šitaip jis mus įveda į Švenčiausiosios Trejybės vidų. Brangūs broliai ir seserys, Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai, Dievui, kuris yra, kuris buvo, ir kuris ateina per amžius. Dievas, kuris yra amžinas ir nekintamas yra atėjęs pas mus. Švenčiausioji Trejybė yra tapusi mūsų tikroji šeima, mūsų amžinoji tėvynė, mūsų rojus.

Trijų Asmenų liepsnojančios meilės bendrystė yra mūsų dabartinio gyvenimo tobuliausias pavyzdys, rodantis kaip mums dera nesavanaudiškai mylėti vieni kitus. Ji yra ir visada bus mūsų vienintelis tikrasis džiaugsmas, mūsų amžinasis gyvenimas. Netrukus giedosime Mišių Tikėjimo Išpažinimą. Tai darydami, stenkimės tikėjimo akimis giliau suvokti amžinosios Trejybės garbę. Šlovinkime jos didingą vienybę ir dėkokime Dievui už jo neapsakomą dovaną. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/275-%C5%A1v%C4%8D-trejyb%C4%97s-sekmadienis.html