Dievas išsirinko mus Kristuje prieš pasaulio sutvėrimą … Brangūs broliai ir seserys, Šventasis Paulius laišką Efeziečiams, kurio ištrauką girdėjome antrame skaitinyje, pradeda šlovinimo himnu visa apvaizdingai tvarkančiam Dievui Tėvui ir jo visa aprėpiančiam išganingam planui, kurį glaustai galima nusakyti žodžiu „palaiminimas“, arba tiksliau – „palaiminimas Kristuje“. Dievas, anot Apaštalo žodžių, mus pažino ir pamilo nuo amžinybės, dar prieš pat pasaulio sutvėrimą.

Dievo amžinosios didybės ir malonės apreiškimas bei protingosios būtybės šventumas ir nekaltumas jo akivaizdoje yra kūrinijos atsiradimo pagrindas ir žmonijos istorijos prasmė. Žmogus ne pats sau ilgainiui nusibrėžė tokį tikslą, mat jokia sukurtoji prigimtis iš savęs negali pretenduoti į šventumą ir intymumą su Dievu. Jeigu Dievas nesuteikia tam savo malonės, jeigu trapios prigimties neapdovanoja dvasiniu palaiminimu, visos pastangos tai pasiekti savo jėgomis bus prometėjiškas užmojis, kurį neišvengiamai lydės nesėkmė. Apaštalas Paulius kalba apie žmonijos išsirinkimą Kristuje dar prieš pasaulio sutvėrimą. Toks buvo Dievo laisvos valios nutarimas.

Tačiau tai reiškia, kad toks Dievo nutarimas buvo priimtas tada, kai dar neegzistavo jokia kita laisva valia. Tad pagrįstai galima klausti: sukūrus pasaulį ir pasirodžius sukurtai laisvei, kurią Dievas gerbia, ar jo išankstiniam planui nebuvo lemta sužlugti? Išties, pirmasis mišių skaitinys mums kalba apie istorinį įvykį, kuris nutiko jau egzistuojant pasauliui, kai žmogus nepakluso Dievui, laisvai pasirinkęs dalinį gėrį. Žmogus tam tikra prasme pritarė Dievo planui, kas liečia jo, kaip žmogaus, sudievinimą, – išties, jis panoro būti kaip Dievas, – tačiau šiam tikslui jis pasirinko netinkamas priemones – savo paties apibrėžtumą ir tariamą laisvę, Dievą palaikęs konkurentu.

Dievo ketinimas išaukštinti žmogų ir šio užmojo vykdymas turėjo dar gilesnių pasekmių. Vienas iš ankstyviausių pasakojimų apie šėtono nuopolį, I-III amžiaus veikalas, pavadintas „Adomo ir Ievos gyvenimas“, pasakoja, kad šėtono nupuolimo priežastimi buvo būtent pirmasis sukurtas žmogus. Veikale vaizdžiai pasakojama, kaip sukurtąjį Adomą archangelas Mykolas pastato priešais Dievo akivaizdą, kad jį pagarbintų. Su šiuo pagarbinimo gestu, kurį Adomas parodė Kūrėjui, Dievas viešai išpažino, kad Adomas iš tiesų buvo sutvertas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Tada archangelas Mykolas sušaukė kitus angelus ir paliepė nusilenkti prieš žmogų, ir pats pirmasis nusilenkdamas išreiškė pagarbą pirmajam žmogui. Archangelas Mykolas paliepė tai padaryti ir šėtonui, tačiau šis atsisakė, pareikšdamas, kad buvo sukurtas pats pirmas, ir kad dėl to jam nedera lenktis prieš tą, kuris buvo sutvertas paskutinis. Kiti angelai, kurie buvo pavaldūs šėtonui, taip pat savo ruožtu atsisakė nusilenkti prieš žmogų. Ir dėl šito nepaklusnumo Dievas išvarė šėtoną ir jo angelus iš Rojaus.

Nesvarbu, kiek šis pasakojimas atspindi tikrąją įvykių dramą, tačiau reikia pabrėžti autoriaus teologinę įžvalgą, kuri puikiai atitinka apaštalo Pauliaus mintį, jog visos kūrinijos viršūnėje Dievas panoro iškelti žmogų. Tad reikia manyti, kad Dievo užmojo nepakeitė ir nepanaikino dalies nupuolusių angelų valia, nepalankiai nusiteikusi jo nutarimui, nė, galiausiai, pats žmogaus nuopolis ir jo vangumas pritarti tam, kas išties jam laiduoja taiką ir išganymą. Ir geriausias Dievo ištikimybės savo pirmapradžiam planui įrodymas yra Mergelės Marijos asmuo jos Nekaltojo Prasidėjimo slėpinyje, kurį šiandien švenčiame.

Joje pirmoje, iš anksto, dėl jos Sūnaus mirties nuopelnų, dieviškoji malonė tapo tobulai vaisinga ir efektyvi. Marijoje išsipildė apaštalo Pauliaus žodžiai laiške Romiečiams: Kuriuos Dievas iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino (Rom 8, 30). Ir šiame Dievo darbe Marija nebuvo pasyvi stebėtoja. Iš jos galime pasimokyti tikrosios laisvės: žmogus, kuris pilnai pasiveda į Dievo rankas, netampa tik žaisliuku, nuobodžiu asmeniu; jis nepraranda savo laisvės. Tiktai tas, kuris save pilnai patiki į Dievo rankas pažįsta tikrąją laisvę ir platų lauką skleistis gėriui.

Žmogus, kuris gręžiasi į Dievą, nesumenkėja, netampa mažesnis, bet atvirkščiai – didesnis, nes su Dievu ir Dievo dėka jis tampa didis, dieviškas, tikrai tampa savimi, nes tokį Dievas mato žmogų savo malonės kilnumo šlovei. Žmogus, kuris laisvai save paveda į Dievo rankas netampa svetimas kitiems ir nuo jų nenutolsta. Kuo žmogus arčiau Dievo, tuo jis arčiau kitų žmonių. Todėl su prašymu mes galime kreiptis į Mergelę Mariją, kad jos užtariami, ir mes išmoktume noriai pritarti valiai Dievo, kuris nori kiekvieno mūsų gyvenime padaryti įstabių dalykų. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/483-%C5%A1v%C4%8D-mergel%C4%97s-marijos-nekaltasis-prasid%C4%97jimas-homilija-2016.html