Šiandien švenčiame Romos Laterano bazilikos pašventinimo iškilmę ir drauge dėkojame Dievui už Bažnyčios vienybę. Laterano bazilika yra tikroji popiežiaus – Romos vyskupo Katedra. Minint Laterano bazilikos pašventinimo metines mūsų širdys krypsta į Romą. Ką katalikams reiškia vienybė su popiežiumi – Romos vyskupu? Per televiziją iš Romos transliuojamas didžiąsias iškilmes paprastai matome vykstančias aikštėje priešais didingą Šventojo Petro baziliką. Tačiau tarp Romos bazilikų ir viso pasaulio šventovių savo rangu aukščiausia yra Laterano bazilika (ši patriarchiškoji bazilika dedikuota Švenčiausiojo Išganytojo ir Jono Krikštytojo ir Jono evangelisto titulu, dar vadinama Šv. Jono bazilika Laterane). Laterane beveik tūkstantmetį buvo Romos popiežių buveinė (dabar popiežiai gyvena Vatikane). Laterano bazilika ir rūmai priklauso Vatikano miestui-valstybei, nors yra už jo ribų. Laterano bazilika vaizdžiai mena permainingas Bažnyčios istorijos epochas nuo to meto, kai imperatorius Konstantinas Milano ediktu įteisino krikščionybę. Dabar Laterane yra Romos vyskupijos kurija. Popiežius Benediktas XVI panašiai kaip jo pirmtakai savo pontifikato pradžioje iškilmingai įžengė į šią Romos vyskupo bažnyčią, ant kurios didžiulis užrašas byloja: „Visų Romos miesto ir pasaulio bažnyčių motina ir galva.“

Europos tautų šeimoje esame tauta, palyginti vėlai priėmusi krikščionybę. Esame mažos tautos nariai, o dėl skaudžių istorijos pamokų neretai su nepasitikėjimu žvelgiame į didesnes kaimynes. Tautų tarpusavio santykiuose centralizuota valdžia dažnai susijusi su prievarta. Nors dabar iš Europos Sąjungos kaimynių nepatiriame karinės grėsmės, tačiau rūpinamės išsaugoti savo kultūros tapatybę, turime ginti krikščioniškąsias vertybes. Ne taip yra su priklausomybe visuotinei Bažnyčiai. Būti visuotinės Bažnyčios nariu yra ne grėsmė, bet malonė. Priklausomybės visuotinei Bažnyčiai dovaną ypač aiškiai suvokia totalitarinių režimų sąlygomis gyvenantys katalikai – tai palyginti nesena mūsų krašto patirtis sovietų valdžios metais.

Visų pasaulio vyskupų vienybė su Romos vyskupu yra laidas, kad esame ant Petro uolos pastatyta Kristaus Bažnyčia. Tikėjimo doktrinos ir moralės dalykuose Bažnyčia skelbia vieningą mokymą, jo laikosi įvairiose šalyse gyvenantys bei įvairių kultūrų katalikai. Jie didžiuojasi daugybe šventovių visame pasaulyje, kur garbinamas Dievas. Kam teko lankytis Romoje, tas veikiausiai buvo ir Laterano bazilikoje. Maldingos kelionės labai sveikintinas dalykas. Piligrimystės patirtis atgaivina ir sutvirtina tikėjimą, leidžia geriau suvokti visuotinę Bažnyčią. Tačiau vis dėlto stipriausiai Bažnyčioje įsišaknijame per savo vietinę bendruomenę, parapijos bažnyčią, tuose maldos namuose, kur dažniausiai švenčiame Viešpaties dieną. Buvome pakrikštyti, sutvirtinti ar susituokėme veikiausiai savo parapijos bažnyčioje. Svarbu suvokti, kad mūsų parapijos tikinčiųjų sambūris yra taip pat vietinė Bažnyčia ir dalyvauja visuotinėje Bažnyčioje. Ryšį su visuotine Bažnyčia prisimename ir švęsdami savo vyskupijos Katedros pašventinimo metines. Evangelijos skaitinį galime suprasti kaip įspėjimą nesusieti Dievo garbinimo su konkrečiu šventovės pastatu. Tačiau drauge ši scena byloja apie Jėzaus uolumą ginant Tėvo maldos namų šventumą. Viešpats Jėzus, kaip ir visi pranašai iki jo, labai gerbė Jeruzalės šventyklą (KBK 583). Tačiau Jėzus aiškiai apreiškia, jog jis įsteigia Naująją Sandorą, pagal kurią Dievą garbins jo tauta visame pasaulyje. Nuo šiol Jeruzalė nebėra ta vienintelė vieta, kur aukojama Dievui priimtina auka. Pats Jėzus Kristus yra naujos ir tobulos Sandoros kunigas, altorius ir auka. Naujosios Sandoros garbinimas „tiesa ir dvasia“ (Jn 4, 24) nėra susietas su viena vieta. Visa žemė yra šventa ir patikėta žmonių vaikams. Kai tikintieji susirenka vienoje vietoje, jie yra kaip „gyvieji akmenys“ ir statydina dvasinius namus (plg. 1 Pt 2, 4–5). Prisikėlusiojo Kristaus kūnas – dvasinė šventovė, iš kurios trykšta gyvojo vandens versmė. Regimieji maldos namų pastatai yra ne tik susibūrimo vietos, jie drauge padaro regimą toje vietoje gyvuojančią Bažnyčią (KBK 1180).

Akmens ar kitokių medžiagų statinys yra tik nuoroda į gyvąją Dievo šventovę. Bažnyčios pašventinimo apeigos ar pašventinimo metinių minėjimas – tai pirmiausia tikinčiųjų bendruomenės šventė. Bažnyčia „neatsiranda“ pastačius pastatą. Kai kuriuose kraštuose didžiuliai statiniai byloja apie buvusį krikščionybės klestėjimą, tačiau dabar jie virtę tik architektūros paminklais. Dievo šventovė yra tik ten, kur krikščionys susibūrę Jėzaus Kristaus vardu išgyvena ir liudija savo tikėjimą. Ir ne taip svarbu, kur jie susiburia: privačiuose namuose, aikštėse, varganoje bažnytėlėje, laikiname pastate ar puošnioje katedroje. Mes labai žmogiškai trokštame, kad Dievas apsigyventų tarp mūsų, norime apriboti jį tam tikra erdve ir vieta, kur jis būtų kasdien patiriamas, siejamas su daiktiniais pavidalais. Čia galime prisiminti Jėzaus mokinių troškimą ant Taboro kalno pastatyti palapines (Mk 9, 2–10). Šį garbinimo siekį išreiškė puiki Jeruzalės šventykla. Tačiau jau pirmasis krikščionybės kankinys Steponas, siutindamas savo persekiotojus, kalbėjo apie jokiu pastatu neribojamą Dievo įvaizdį: „Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose“ (Apd 7, 48).

Viena garbinimo vieta turi viršenybę kitų atžvilgiu, nes yra popiežiaus – Romos vyskupo vyskupijos bažnyčia. Ši, kaip ir visos kitos pasaulio bažnyčios, yra tikroji šventykla, nes joje buriasi Jėzaus mokiniai, aukojama Viešpaties auka, altoriuje saugoma Eucharistija. Kristus rodė pagarbą savo Tėvo maldos namams, kur buvo aukojama Senosios Sandoros auka, Kristaus aukos provaizdis. Todėl didžiule pagarba turime apgaubti visus, tiek kuklesnius, tiek iškilius, maldos namus, kur švenčiama ir saugoma Eucharistija.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-19.pdf