Šv. Benediktas Nursietis

„Aš esu jūsų tarpe kaip tas, kuris patarnauja“ Šį žodį, Viešpaties ištartą apaštalams savo mirties išvakarėse, šv. Benediktas iš tikrųjų pats įgyvendino. Norėdamas įkurti Viešpaties tarnystės mokyklą jis tapo savo vienuolių tarnu. Šv. Benediktas, kurio vardas reiškia „palaimintas“, „Dievo palaimintasis“, yra vienuolių tėvas: jis perdavė Romiečiams ir Barbarams Rytų Tėvų palikimą padarydamas jį pritaikomu jų būdui. Jo Regula, diskretiškumo ir dvasinio gyvenimo pavyzdys, sucentruota apie Kristų ir pilnai atitinkanti Evangelijos mokymą, suformavo ištisas kartas šventųjų.

Jo mokiniai troško kuo labiau gyventi Evangelija, atkartoti, kiek tai įmanoma, Kristaus ir ankstyvosios Bažnyčios gyvenimą. Šventoji Regula juos mokė tarnauti Viešpačiui ir gyventi su broliais. Greitai jie paplito Europoje tiek, kad šv. Benediktas pelnė Europos tėvo ir globėjo titulą. Šv. Grigalius Didysis sakė, kad šv. Benediktas mokė to, kaip ir pats gyveno. Skaitydami jo Regulą mes galime sužinoti, kaip jis gyveno. Jis kantriai mokėsi vienuoliško gyvenimo pagrindų, jam reikėjo grumtis su kūno aistromis, įveikti blogas mintis, atsisakyti daugelio dalykų, kol pasiekė tobulumo. Jis perspėja savo mokinius, kad vienuoliškas gyvenimas yra mokykla, ugdymas ir, su visu nuolankumu, jis jiems sako, kad Regula, kurią jis jiems palieka, yra tik apmatai, tik bandymas, mažytis kūrinėlis.

Bet jis prisipažįsta, jog to gali pakakti, kad su Dievo malone brolis pasiektų mokymo ir dorybių viršūnių. Jis pats savo gyvenimo pabaigoje pasiekė šią viršūnę. Jis pelnė galimybę valandėlę kontempliuoti ištisą pasaulį viename saulės spindulyje. Spindinčiame nesukurtosios šviesos švytėjime ji regėjo ištisą sukurtąjį pasaulį visoje jo grožybėje. Šis regėjimas yra svarbesnis nei visi stebuklai ir visos pranašystės, jis leidžia iš anksto ragauti amžinybės ir palaimintojo regėjimo. Kaip tik į tai turi atvesti kontempliatyvusis gyvenimas. Bet prieš pasiekdamas šią viršūnę jis turėjo patirti pamoką, kurią jam davė jo sesuo šventoji Skolastika: jis turėjo išmokti meilės tobulumo. Nieko nėra aukščiau už meilę, už tobulą meilę, kuri išveja baimę ir padeda tarsi savaime laikytis to, ko anksčiau buvo laikomasi su vargu. Jei širdyje nėra šios meilės, visa kita yra nenaudinga ir visiškai tuščia, kaip jau anksčiau tvirtino šv. Paulius.

Šis tobulėjimas šv. Benedikto gyvenime mus drąsina. Tad nesistebėkime, kad dar neesame tobuli, ne nerimaukime jei mums reikia dar daug kovoti, kad augtume, jei mes nuolat susiduriame su mūsų klaidomis, mūsų kaltėmis, mūsų silpnumu… ir su kitų taip pat. Taip, tiesa, kad mes esame patraukti į nuostabias aukštumas, bet kilimas yra kietas ir sunkus. Tačiau mes turime mūsų eisenos priekyje patyrusį vadovą. Šv. Benediktas yra mokytojas, jis mums duoda mokymą ir doktriną. Bet labiausiai jis yra tėvas, jis mus moko paveldo, kurį mums perduoda, moko juo gyventi ir padaryti jį vaisingu mūsų ir kitų sielų labui. Jis yra ganytojas ir rodo mums kelią, veda mus į vešlias ganyklas, pasiruošęs atiduoti savo gyvybę už savuosius, Viešpaties pavyzdžiu jis yra tarnas ir patarnaujantis. Bažnyčios istorija patvirtina jo nuopelnus gausybe vienuolių pasiekusių šventumą, gausybe pasauliečių, kuriuos jo doktrina įkvepia ištikimybėje Evangelijai gyventi krikščionišką gyvenimą.

Kadangi vienuoliai netrokšta nieko daugiau kaip gyventi Evangelija, tikintieji taip pat gali sekti, savo ritmu, šiuo keliu, kurį nužymėjo šv. Benediktas. Ir visi mes turime pareigą rodyti pasauliui, kur yra tikrieji orientyrai, tikrosios vertybės. Žemės horizontas, net jei jis ir tolsta kai bandome prie jo artėti, vis tiek lieka visuomet ribotas.

Patvirtinkime savo gyvenimu, kad žmogus negali pasitenkinti žiūrėdamas į sukurtąją visatą, kad pats šis pasaulis yra tarsi surinkta į spinduliuojantį rutulį Dievo šviesa. Patvirtinkime, kad mes esame paskirti kontempliuoti, pranokdami kūriniją, paties Kūrėjo grožį. Juk ne dėl to, kad niekintų pasaulį šv. Benediktas pasitraukė į vienatvę ir gausūs jo mokiniai jį sekė, bet tam, kad jų širdis nesiduotų apsvaiginama malonumų ar pagyrimų ir nenusigręžtų nuo esminio dėl to, kas visada bus tik santykinis.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/86-%C5%A1v-benediktas-nursietis-skaitiniai-ir-homilija.html