Samarija – tai vidurinė Izraelio sritis (šiaurinė – Galilėja, pietinė – Judėja). Jos gyventojai buvo žydų ir kolonistų asirų mišinys ir todėl tikrųjų žydų laikomi pusiau pagonimis. Jų šventyklą ant Garizimo kalno nugriovė Judėjos karalius Jonas Hirkanas 129 m. prieš Kr. Tačiau jie ir toliau garbino Dievą ant šio kalno ir atsisakė pripažinti Jeruzalės šventyklą. Samariečiai pripažino pirmas penkias Biblijos knygas, tai yra Torą, kaip Dievo žodį, bet nepripažino Pranašų raštų. Nors jie irgi Abraomo vaikai, tarp jų ir žydų tvyrojo neapykanta. Nelengva priklausyti niekinamai ir bejėgei mažumai. Prie šulinio sutikta moteris ne tik priklauso šiai mažumai, bet ir yra atstumta savųjų, mat gyveno su penkiais vyrais, o ir dabartinis taip pat ne jos vyras. Greičiausiai stengdamasi išvengti susitikimo su kitomis miestelio moterimis, ji ateina semtis vandens viena, karščiausiu dienos metu – vidurdienį, saulei esant pačiame zenite (pagal tuometinį laiką, šešta valanda – vidurdienis), kai žmonių veikla ir šurmulys aprimsta.

Jėzus buvo nuvargęs ir atsisėdo prie šulinio. Tai vienintelė visose keturiose Evangelijose vieta, kurioje pasakyta, kad Jėzus pavargęs. Jis sėdi vienas, mokiniai nuėjo nupirkti maisto. Galbūt Jėzus yra pavargęs ne tik nuo ilgo ėjimo kaitinant Artimųjų Rytų saulei, bet ir nuo savo mokinių, vis nesuprantančių jo ir besiginčijančių tarpusavyje. Jėzaus nuovargis, jo tikrojo žmogiškumo ženklas, gali būti suprantamas kaip būsimos kančios pranašystė, kai jis atbaigs mūsų išganymo darbą. Juk šis susitikimas su samariete iškelia Kristaus Atsimainymas tuo ir baigiasi: „Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų“ (Mt 17, 8). Vadinasi, nuo dabar ir iki laikų pabaigos Jėzus yra mums vienintelis Dievo apreiškimas. Mokiniai su Jėzumi turi vėl nusileisti nuo kalno ir vis iš naujo mokytis: „Klausykite jo!“ Jie turės išmokti tai, ką Pirmajame laiške korintiečiams Paulius sako visų laikų mokiniams: „O mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 23–24). Ši ateinančios Dievo Karalystės galybė jiems pasirodė atsimainiusiame Jėzuje, kuris kalbėjosi su Senosios Sandoros liudytojais apie savo kančios, kaip kelio į šlovę, būtinybę (plg. Lk 24, 26). „troškulį“, kuris baigsis šauksmu ant kryžiaus: „Trokštu!“ (Jn 19, 28). Nes, kaip sako šv. Augustinas († 430), „jis troško šios moters tikėjimo“, kaip trokšta ir visų mūsų tikėjimo. Dieviškos meilės visagalybė visada gerbia žmogaus laisvę: beldžiasi į jo širdį ir kantriai laukia atsakymo (plg. Apr 3, 20).

Susitikimas įvyksta prie šulinio, kasdieniškoje aplinkoje. Susitinkama neplanuotai, spontaniškai, netikėtai. Jėzus sustoja ne todėl, kad tikėtųsi ką nors atversti. Jis sustoja, nes yra pavargęs ir ištroškęs. Moteris ateina prie šulinio pasisemti vandens, o ne todėl, kad yra informuota apie netoliese esantį įžymųjį mokytoją iš Nazareto. Jos problema yra vanduo, bet ne nuodėmės. Jėzus ištroškęs ir prašo vandens. Iš tarmės ir apsirengimo nesunku spėti, kad šis žydas iš Galilėjos. Moteris nustemba: juk žydai nesikalba su samariečiais, juo labiau žydas vyras niekada neužkalbins sutiktos moters samarietės. Samariečius žydai laikė nešvariais – netinkamais liturginėms apeigoms; dėl to jiems buvo uždrausta gerti iš bet kokio indo, kurį samariečių rankos buvo palietusios. Tačiau Jėzus elgiasi nelauktai: jis griauna žydus ir samariečius skiriančią sieną. Žinodamas, kaip neigiamai ji vertina save, neteisia ir nesmerkia moters, nepasirodo esąs viršesnis ir nemoralizuoja. Priešingai – prisiartina lyg pavargęs elgeta ir prašo jos pagalbos. Jis pasitiki šia moterimi, kuri pati greičiausiai nebetiki turinti kokią nors vertę, ir savo pasitikėjimu grąžina jai orumą ir savo vertės pajutimą.

Vanduo teikia gyvybę. Be lietaus žemė išdžiūva, žmonės miršta iš bado. Vanduo yra ir nuoroda į Krikšto sakramentą, naujo gyvenimo tikint Dievo malone šaltinį. „O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, – sako Jėzus, – tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14). Šis vanduo simbolizuoja Šventąją Dvasią, dovaną, kurią Jėzus atėjo atnešti nuo Dievo Tėvo. Kas atgimsta iš vandens ir Šventosios Dvasios (plg. Jn 3, 4), tai yra priima Krikštą, įžengia į bendrystę su Dievu ir gali Jį šlovinti dvasia ir tiesa (plg. Jn 4, 23–24). Jėzus atėjo numalšinti mūsų Dievo artumos troškulio, bendrystės troškulio, prasmės troškulio. Jis taip pat apreiškia, kad gerdami iš Dievo meilės ir gailestingumo šaltinių, mes patys tapsime meilės ir gailestingumo šaltiniais.

Žydų filosofas Martinas Buberis († 1965) primena, kad ten, kur daug daiktų, vis mažiau lieka laiko pabūti su žmonėmis, vieniems kitus išklausyti, suprasti, dalytis. Mus užvaldo daiktai, todėl kyla pavojus pamiršti, kad didžiausias turtas – būti su kitais, drauge švęsti gyvenimą. Žmogiškųjų santykių tikslas – ne savintis kitą ar naudotis kitu savo tuštumai užpildyti, bet atskleisti kitam, kad jis yra svarbus, ir padėti vieni kitiems vis labiau laisvėti. Jėzus yra į kitus atsigręžęs žmogus. Žinios, gebėjimai, daiktai patys savaime jam nesvarbūs; jie svarbūs tiek, kiek padeda žmonių santykiams. Svarbiausias yra šalia esantis žmogus, nepaisant nei kilmės, nei tautybės, nei religijos. Jėzus dovanoja paties Dievo gyvenimą. Mes pašaukti perduoti šį gyvenimą kitiems.

Jėzus švelniai kviečia šią moterį ir kiekvieną mūsų tiesoje pažvelgti į savo praeitį, suvokus, jog ne tiek svarbu ją išnagrinėti, pasinerti į ją, kiek išsilaisvinti iš jos įtakos, nuolankiai pripažinus savo trūkumus bei klaidas, priimti save tokius, kokie mes galime būti. Samarietės istorija tikra. Tai sužeista moteris. Kartu ji lyg simbolis, atspindintis kiekvieną iš mūsų. Visi vienaip ar kitaip esame sužeisti, patyrę skausmingų ir nutrūkusių ryšių. Daugelis mūsų bendravimo sunkumus pridengia protingumu ar valdingumu. Siekiame, kad mumis būtų žavimasi, ir nenorime pripažinti savo pažeidžiamumo, paslėpto negebėjimo mylėti ir atleisti kai kuriems žmonėms. Be abejo, kol mums užtenka pačių savęs, kol remiamės savo gebėjimais ir įsitikinimais, tol manome, kad mums nereikia kito pagalbos, ir nepripažįstame, jog Jėzus, būdamas tikras Dievas ir tikras žmogus, pats patyręs trapumą ir pažeidžiamumą, gali pažadinti mumyse meilę ir suteikti naują gyvenimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-02.pdf