Graži, vaizdinga ir nuotaikinga šio sekmadienio Evangelija. Kokia puiki proga kalbėti apie susitaikymą! Šiandien mes girdime Kristaus žodžius, teikiančius apaštalams įgaliojimus atleisti nuodėmes. Bažnyčia šią Evangeliją skaito po Velykų džiaugdamasi tais savo vaikais, kurie Sutaikinimo sakramentu jau pasinaudojo. Tai ir netiesioginis priekaištas tiems, kurie deramai neišnaudojo gavėnios meto ir švenčia Velykas vien atiduodami duoklę tradicijai.

Viešpats žinojo, kas yra žmogus ir kokie ryšiai jį jungia su Dievu. Prisiminkime vaiko ir motinos santykius. Kai žiūri į motiną su kūdikiu ant rankų, atrodo, kad jie suaugę į viena. Kai vaiko ir motinos santykiai kokiu nors būdu pažeidžiami, kenčia ir kūdikis, ir motina. Tai nedidelis palyginimas, vaizduojąs žmogaus sielos ir Dievo artumą. Žmogus ramus, kol tarp jo ir Dievo nėra jokių užtvarų. Kai tik šiuose santykiuose atsiranda užtvara, žmogus tai skaudžiai išgyvena, jo sieloje atsiranda nyki tuštuma. Pirmieji tėvai, sulaužę Dievo įsakymą, slapstėsi. Dievas jiems tapo svetimas, ir jie nenorėjo su juo bendrauti.

Kas gi yra tos užtvaros tarp žmogaus ir Dievo? Tai nuodėmės. Pasidavę pagundai, laužome Dievo įsakymus tikėdamiesi, kad taip pasieksime laimę ar bent malonumą. Bet kaip nusiviliame! Bematant žmogaus širdies giedrą sudrumsčia juodi debesys: jis pamato, kad nerado nei laimės, nei malonumo.

Anglijos karalius Henrikas VIII, atstūmęs savo teisėtą žmoną Kotryną, susituokė su savo rūmų dama. Tuometinis popiežius Klemensas VII įvairiais būdais stengėsi karalių sugrąžinti į krikščionišką gyvenimą, bet visos jo pastangos liko nesėkmingos. Negavęs popiežiaus pritarimo savo nedoram elgesiui, šis karalius visą Angliją atskyrė nuo Bažnyčios ir pats pasiskelbė Anglijos Bažnyčios galva. Jis prarado bet kokius doros varžtus, kol sunki liga jį paguldė į patalą. Pasakojama, kad karščio kamuojamas jis pareikalavo taurės vyno. Ją išgėręs teištarė: „Aš viską praradau”.

Ar ne taip esti nusidėjėliui? Padaręs mirtiną nuodėmę jis viską praranda – ir Dievo malonę, ir visus nuopelnus bei atlaidus. Ar gali būti kas baisiau už tokio nusidėjėlio mirtį?

Žinome, kad Dievo gailestingumas yra beribis, bet žinome ir tai, kad Dievas, davęs žmogui laisvą valią, ją gerbia ir nei vienam savo valios neprimeta. Jis nori laisvų vaikų. Dievas visada žmogui tiesia mylinčią ranką, bet, deja, dažnai žmogus ją atstumia. Grįžkime prie šio sekmadienio Evangelijos: „Ramybė jums! <…> Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos” (Jn 20, 21–23). Savo galią atleisti nuodėmes Kristus suteikė ne angelams, o žmonėms – silpniems ir nuodėmingiems. Su didžiu noru jie taria išrišimo žodžius, nes žino, kad suteiks nusidėjėliui ramybę. Juk jie ir patys yra patyrę susitaikymo saldumą.

Evangelistas Lukas pasakoja apie Marijos ir Juozapo skausmą, kai grįždami iš Jeruzalės šventyklos jie pastebėjo, kad tarp jų nėra berniuko Jėzaus. Tik po trijų dienų sugrįžę į šventyklą surado Jėzų tarp kunigų. Į Marijos priekaištą dėl tokio elgesio Jėzus atsakė: „<…> Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?” (Lk 2, 49).

Praradę Dievo malonę, jaučiame sielos skausmą. Kaip atgauti sielos ramybę? Marija savo sūnų atrado šventykloje. Ar tai ne nurodymas mums, kur ieškoti susitaikymo? Kodėl taip nutolome nuo savo šventyklų, kodėl taip vengiame išpažinties? Neužmirškime, kokią nuostabią galią Bažnyčioje turi kunigai.

Arso klebono, šventojo Jono Marijos Vianėjaus biografijoje užrašytas toks įvykis. Kai Arso klebonas jau buvo išgarsėjęs kaip nepaprastas nuodėmklausys, kartą jį aplankė jaunas vyras ir pareiškė norą pasikalbėti. „Turiu daug problemų ir klausimų”, – prisipažįsta jaunuolis. Bet kunigas, užuot leidęsis į kalbas, pasiūlo klauptis ir atlikti išpažintį. Jaunuolis krato galvą, aiškinasi ne to atėjęs. Tačiau šventasis gana įsakmiai pareikalauja: „Klaupkis, išpažink savo kaltes”. Truputį pamąstęs jaunuolis atsiklaupė ir atliko išpažintį. Po išpažinties šventasis kunigas jam sako: „Dabar sėskime, pasikalbėkime, išsakyk savo problemas”. Jaunuolis, truputį sumišęs, atsakė: „Tėve, mano problemos jau išsisprendė”.

Gerieji žmonės, sakykite, kaip per keletą minučių gali išsispręsti žmogaus problemos? Iš tiesų gyvenime būna taip, kad žmogus yra viskuo aprūpintas – turi puikų būstą, netrūksta duonos, bet žiūrėk, džiaugsmo neturi, vaikšto paniuręs, vengia artimiausių žmonių. Kokios problemos jį kamuoja? O gal jam trūksta tik vieno dalyko?

Prisiminkime karalių Dovydą. Jo namuose nieko netrūko: skambėjo muzika, tarnai tenkino visus įnorius. Jis pats buvo apdovanotas įvairiais talentais. Bet štai ką rašo šis laimingasis karalius: „Ašaros yra mano duona dieną ir naktį; per visą dieną žmonės manęs klausia: „Kurgi tavo Dievas?” <…> Kodėl tokia liūdna, mano širdie? Ko taip nerimsti mano krūtinėje” (Ps 42). Kaip suprasti laimingojo karaliaus skausmą ir ašaras? Kitoje psalmėje randame jo paties atsakymą: „Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir panaikink visas mano kaltes. Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią” (Ps 51). Štai siena, skirianti mus nuo Dievo – tai mūsų nuodėmės. Kaip norėtume, kad mūsų širdys būtų tyros, kad mūsų dvasia būtų atnaujinta. Prie ko tad glaustis, kad mus pamokytų išminties, suteiktų valios stiprybės, nuplautų mūsų kaltes?

Mieli tikintieji, prisikėlęs Kristus ne tiktai ramybės palinkėjo, bet ir davė brangią dovaną – Sutaikinimo sakramentą, atkuriantį mūsų širdyje taiką su Dievu. Naudokimės šia brangia Viešpaties dovana, ir mums nepristigs ramybės.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0607/607hom1.html