Šiandien švančiame pergalės prieš mirtį dieną. Šią pergalę Jėzus laimėjo Velykų dieną, o šiandien į ją įsilieja jo Motina. Kaip ir per visas kitas Marijos šventes ji pasirodo visiškoje vienybėje su savo Sūnumi, trokštanti ištikimai vykdyti Jėzaus Motinos vaidmenį. Kadaise ši šventė vadinta Marijos Užmigimu. Užmigimo sąvoka nurodo Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigoje įvykusį mirties slenksčio peržengimą. Šiuolaikinis Ėmimo į dangų pavadinimas primena Viešpaties Jėzaus Dangun žengimą. Marijos ėmimas į dangų reiškia Viešpaties veiksmą, kuriuo jis priima savo Motiną ir dovanoja jai savo paties pelnytą pergalę prieš mirtį.

Ėmimas į dangų yra susitikimas, kurio metu Motina atsiduoda į Sūnaus rankas, o jis ją priima į prisikėlimo šlovę. Jis vėl imasi globoti tą, kurią nuo kryžiaus patikėjo globoti savo mylimajam mokiniui. Dabar Viešpats pasiima ją pas save. Jis priima tą, kuri angelo apreiškimo dieną priėmė jį leisdama jam įsikūnyti. Nuo šiol Jėzaus mokiniams Marija yra ženklas danguje. Joje jie mato įgyvendinta tai, ką Dievas nori įgyvendinti Bažnyčioje, pasieksiančioje Amžinosios Karalystės pilnatvę.

Apaštalas Paulius Pirmajame laiške korintiečiams skelbia, kad laikų pabaigoje visi ištikimieji dalyvaus Kristaus prisikėlime. Ištikimojoje Mergelėje Šventoji Dvasia jau pabaigė savo darbą, išliedama šlovę tai, kuri nuo pat savo prasidėjimo buvo pilna malonės. Marijas yra visiškoje bendrystėje su dieviškuoju gyvenimu; tai, ko mes viliamės, jai jau duota.

Ji mums rodo ne tik tikslą, bet ir į jį vedantį kelią. Šis kelias, apie kurį kalba Apreiškimo knyga ir Luko evangelija, reikalauja dvigubos ištikimybės: Viešpaties malonei ir bendrystei su Bažnyčia. Evangelistas Lukas, pasakodamas apie Mergelės susitikimą su savo senyva giminaite Elzbieta, parodo Marijos ištikimybę malonei. Ji suvokia dangaus pasiuntinio praneštą žinią apie Aukščiausiojo Sūnaus prasidėjimą. Tačiau ne vien tik gėrisi ta ypatinga malone, nes tas pats angelas pranešė jai apie Elzbietos motinystę. Marija tuoj pat leidžiasi kelionėn patarnauti senyvai giminaitei. Išrinkta būti Viešpaties motina ji drauge lieka tarnaitė visų tų, kuriems reikia pagalbos, kuriuos Viešpats leido sutikti kelyje. Marijos pasveikinta Elzbieta pajuto, jog jos įsčiose šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis. Toje, kuri taria paprastus pasveikinimo žodžius, jau gyvena Atpirkėjas, atnešantis ramybę nuodėmės pažeistam pasauliui.

Marija atsiliepia padėkos ir šlovinimo giesme. Ji skelbia, kad visa, kas yra joje, yra malonės vaisius. Ji nurodo Elzbietai, o drauge ir visiems kitiems savo laimės šaltinį: tai vienintelis Viešpats, globojantis nuolankiuosius ir apipilantis juos savo malonėmis. Marija taip pat yra viena iš tų mažutėlių, kuriais Viešpats džiaugiasi, dovanai teikdamas išganymo malonę.

Nuostabus Luko pasakojimas anaiptol nėra tolimas dangun ėmimo slėpiniui. Jis leidžia mums suvokti, kaip Marija atsiliepė, paskutinį kartą žemiškajame gyvenime išgirdusi Viešpaties kvietimą. Šios nuolankios moters, visą gyvenimą klausiusios Viešpaties, vykdžiusios jo Žodį ir su meile tarnavusios žmonėms, mirtis turėjo būti labai paprasta. Visą gyvenimą Marija elgėsi panašiai, kaip matėme ją bendraujant su Elzbieta. Visą gyvenimą ji buvo ten, kur su tikėjimu priimtas Viešpaties žodis ją siuntė tarnauti ir skleisti džiaugsmą. Į paskutinį Viešpaties kvietimą ji atsiliepė taip pat kaip į visus kitus: „Tebūna man, kaip Tu pasakei”.

Dievo Motinos šlovė yra būti vienybėje su savo Sūnumi, kuris yra vienintelis ir visuotinis Gelbėtojas. Šalia naujojo Adomo Marija pašaukta būti naująja Ieva, visų išrinktųjų motina. Tiesa, Jėzus yra vienintelis išganymo Tarpininkas, vienintelis dieviškojo gyvenimo šaltinis, teikiantis tikintiesiems iš Tėvo gautą pilnatvę. Tačiau šalia jo yra jo Motina, kurios malda mus palaiko ir kuri moko mus savo ištikimybės pavyzdžiu. Šlovingoji Marijos misija apima ir tai, kad ji yra visų šventųjų Motina. Ji imasi šios šlovingos misijos su tuo pačiu paprastumu, kuris buvo būdingas visiems jos gyvenimo pasirinkimams. Marijos dangun ėmimas yra susitikimas, kurio metu švenčiama tobula Viešpaties ir jo Motinos vienybė, kuri yra labai paprasto ir nuolat atnaujinamo „Taip” vaisius. Marijos mokykloje mes mokomės būti tokie ištikimi ir nuolankūs kaip ji, priimdami Dievo parinktas priemones, per kurias jis mums kalba ir vadovauja. Senosios Sandoros skrynia simbolizavo Dievo buvimą su savo tauta. Naujojoje Sandoroje ši priemonė yra Bažnyčia, toji apokalipsės Moteris, kurios vaikai išsigelbėja nuo blogio jėgas simbolizuojančio slibino. Marija mums vadovauja išganymo kelyje, mokydama būti ištikimus Viešpačiui, per Bažnyčią priimant dovanojamas malones.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0313-14/313-14hom4.html