Karlas Marksas religiją pavadino opiumu liaudžiai, kuri tikėdama šviesia ateitimi amžinybėje susitaiko su savo skurdu, pančiais ir toliau tarnauja buržuazijai. Komunizmas, nuvertęs senąją santvarką, pasišovė sukurti rojų čia, žemėje. Tiesa, laimė buvo žadama kaip toj dainoj: tik rytoj, tik rytoj. Sugriuvus komunizmui šviesus rytojus atėjo pats ir tapo šiandiena: priklausome 20 procentų planetos gyventojų, kurie gyvena nestokodami maisto, turėdami ne vien rūbą ant kūno, bet ir kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, su užuojauta žvelgiame į kraštus, kur žmonėms tebežadama laimė rytoj, ir taip metų metais.

Bet ar Jėzus kalba kitaip? „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra Dangaus Karalystė.“ Dangaus, ne žemės. Liūdintys bus paguosti, alkstantys teisumo – pasotinti. Ateity, šviesiame rytojuje, greičiausiai – amžinybėje.

Gal Evangelija paseno ir nebeturi ko pasiūlyti be šviesios ateities pažadų? Ir kas gi tie Jėzaus pažadai prieš modernų Vakarų pasaulį, kuris daugybę labai gerų dalykų žmogui gali duoti šiandien, iš karto. Šio pasaulio pažadai patrauklūs, o svarbiausia – realūs. Pasaulis ne tik žada, bet ir duoda galimybę žmogui užsidirbti, turėti privačią nuosavybę, mokytis, keliauti, būti saugiam, sveikam, nedirbti tiek daug ir taip sunkiai kaip ankstesniais laikais. Nenuostabu, kad atėjus gerovei tikinčiųjų ar bent bažnyčią lankančių gretos apmenko: pasaulio geroji naujiena nustelbė Evangeliją. Jei galima būti laimingam šiandien, kam dairytis į ateitį, juolab į tą, iš kurios niekas negrįžo?

Turbūt pajutome, kaip greitai eina laikas, kai esame laimingi, ir koks jis lėtas, kai sunku, skauda – fiziškai ar dvasiškai. Apie tai šis Bernardo Brazdžionio posmas:

Kartais valandos sunkias, lyg kraujas,

Kartais laša, lyg sunkūs lašai,

Kartais jų, kad sustotų, maldauji,

Kartais jo, kad skubėtų, prašai.

Džiaugėmės atėjusiu šviesiu rytojumi, tapusiu sočia, laiminga šiandiena. Bet laikas nesustoja ėjęs, ir pati laimingiausia šiandiena netrunka tapti praeitimi. Vakarykščiai džiaugsmai ir pertekliai neguodžia, jei šiandien skauda ir stokojame. Šiandienos alkio ir troškulio nenumalšins skaniausi vakarykštės puotos valgiai ir gėrimai. Elgetos neguodžia, kad vakar jis buvo karaliumi. „Nes šio pasaulio pavidalas praeina“ (1 Kor 7, 31). „Čia mes neturime išliekančio miesto“ (Žyd 13, 14).

Kažką vis tiek tenka aukoti: arba amžinybę dėl šiandienos, arba šiandieną dėl amžinybės. „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais apsiaustais?“ – regėjime klausia vienas vyresnysis, rodydamas danguje labiausiai išaukštintus žmones, ir pats atsako: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju.“ Vakarykštė kančia ir skausmas tapo jų garbe ir džiaugsmu amžiams.

Ne, Evangelija nepaseno. Ji tiesiog kalba apie kitokią laimę, negu pasaulis, kuris užsimerkia ir stengiasi nematyti akivaizdaus savo laimės laikinumo.

Jėzaus palaiminimai vargšams, alkstantiems ir liūdintiems skelbia juos esant privilegijuotos laimės aplinkybėse (gr. makarios) ir taip apverčia net religingų žydų vertybių sistemą.

Palaiminimais prasideda Kalno pamokslas – krikščionio gyvenimo konstitucija, ir juos geriau suprasime skaitydami jį visą, nes jis paaiškina, ką reiškia būti palaimintam.

Palaiminimai nėra praktiniai patarimai, kaip sėkmingai gyventi. Jie skelbia ne subjektyvų jausmą. Tai pranašiški teiginiai apie ateinančią ir jau dabar tarp mūsų esančią Dievo Karalystę. Jų įvykdymas siejamas su Skelbėjo autoritetu. Juos sako ne pranašas, o pats Dievas, Dievo Sūnus.

Palaiminimai tai būdas, kaip tapti panašiems į Kristų ir gyventi kaip jis. Kaip jis – Mokytojas ir Viešpats – buvo nusižeminęs, taip ir mus papuošia sugrudusi dvasia. Todėl Jėzus sako: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią.“

„Palaiminti liūdintys.“ Šį palaiminimą paaiškina Raudų knyga ir Psalmės, kur žmonės rauda dėl šventyklos sugriovimo, tautos nusigręžimo nuo Dievo, jos nuodėmių, tremties – dėl visko, kas neatitinka Dievo troškimų. Ir mes palaiminti, kai liūdime, nesusitaikome su tuo, kad pasaulis toli nuo Dievo, ir stengiamės, jog jis taptų geresnis.

„Palaiminti romieji“ – tie, kurie kovoja su blogiu, bet ne taip, kaip pasaulis. Dėl Dievo patirdami pažeminimą ir panieką, jie lieka taikūs ir nesigriebia prievartos. Romusis tas, kuris yra iškentęs daug pažeminimų ir nealsuoja pykčiu.

„Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo“ – tie, kurie uoliai siekia Dievo Karalystės ir su ja ateinančio teisumo, kurie vykdo Dievo valią šiandien.

Gailestingumą pasaulis supranta kaip silpnojo poziciją. Iš konflikto išeiti ne nugalėjus, bet atleidus ir išsaugojus pagarbą priešininkui, yra Jėzaus palaiminta laikysena.

Tyra širdis yra ne tik skaisti, bet ir nepadalyta, svarbiausiu tikslu laikanti Dievą ir pajėgi įgyvendinti didįjį Dievo įsakymą.

„Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.“ Romos imperatoriai titulavo save taikdariais ir Dievo sūnumis, bet liejo žmonių kraują, o Palestinos krikščionys atsisakė kovoti su Roma 66–70 metų kare. Taikdarystė yra ne pasyvi bailio laikysena, bet aktyvios susitaikymo pastangos.

Kentėti dėl savo paties padaryto blogio yra viena, o būti persekiojamam dėl pasirinkto gėrio, dėl teisumo – visai kas kita. Posakiai „dėl teisumo“ ir „dėl manęs“, t. y. dėl Jėzaus, yra sinonimiški. Teisumas nėra abstrakcija, jis randamas Jėzuje ir jo mokyme. Dėl jo kentėdami esame palaiminti.

Galiausiai esame kviečiami džiūgauti ne išvengę persekiojimų, bet kai mus persekioja, niekina ir šmeižia. Tai džiaugsmas, kad priklausome eschatologinei tikėjimo bendruomenei, Dievo tautai, kuri nesivadovauja šio pasaulio vertybėmis ir dėl to, kaip Izraelio pranašai, irgi yra persekiojama.

Dievo Žodis, kuris kūrė pasaulį, duoda mums žodį – palaiminimus, kad mes turėtume gyvenimą ne tik šiandien.

Parengta pagal The New Interpreter’s Bible: Matthew – Mark (Volume 8) Abingdon Press, 1995.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-09-10.pdf