Po Kristaus švenčių visų laikų krikščionių širdžiai mieliausios buvo Marijos, Kristaus Motinos, šventės. Pirmutinė ir seniausia savo kilme yra Marijos Ėmimo į dangų iškilmė. Rytuose ji pradėta švęsti tuoj po Efezo Susirinkimo 431 m. Rytų Bažnyčioje ši šventė vadinama Dievo Motinos Marijos Užmigimo švente (Dormitio). Bizantijos imperatorius Mauricijus (+602 m.) įsakė ją švęsti rugpjūčio 15 d. Vakarų Bažnyčioje ši šventė imta švęsti VII a. popiežiaus Leono nurodymu. Lietuvoje daugelis pirmųjų bažnyčių buvo tituluotos Marijos Ėmimo į dangų titulu. Nuo neatmenamų laikų per šią šventę šventinami žolynai. Šios apeigos kilmė gali būti įvairi. Gal tai atminimas šv. Jono Damaskiečio aprašytos legendos, kad apaštalai, susirinkę prie Marijos kapo, nerado jos kūno, o tik pilną kapą gėlių. Bet lygiai taip pat gali būti atminimas pagonių derliaus šventės. Bažnyčia, norėdama šiam pagoniškam papročiui suteikti krikščionišką turinį, ėmė šventinti žolynus. Iš X a. žinomose gėlių šventinimo apeigų maldose prašoma Dievo, kad pašventinti žolynai būtų naudingi sveikiems ir ligoniams, žmonėms ir gyvuliams.

1950 m. lapkričio 1 d. popiežius Pijus XII paskelbė Katalikų Bažnyčios Marijos Ėmimo į dangų dogmą. Dogmos tekste yra sakoma, kad Marija, „užbaigusi žemiškojo gyvenimo kelią, su kūnu ir siela paimta į dangiškąją garbę“. Būdama be nuodėmės, ji buvo laisva ir nuo kūno suirimo. Iš Naujojo Testamento mažai ką žinome apie Dievo Gimdytojos žemiškąjį gyvenimą, ypač apie laiką po Kristaus nukryžiavimo ir prisikėlimo. Naujasis Testamentas mums sako, kad po Jėzaus žodžių: „Štai tavo Motina“ (Jn 19, 25–27), pasakytų apaštalui Jonui, šis Mariją pasiėmė pas save. Žinome, jog Marija buvo su apaštalais Šventosios Dvasios atsiuntimo dieną ir gavo dieviškas malones. Ir tai viskas, ką iš Naujojo Testamento žinome apie paskutinį Dievo Gimdytojos gyvenimo periodą. Tačiau perduodama Apreiškimą, Bažnyčia remiasi ne tik Šventuoju Raštu, bet ir Tradicija, ypač Bažnyčios tėvų raštais. Krikščioniškoje tradicijoje nemažai kalbama apie Marijos mirtį (šv. Modestas, šv. Andriejus Kretietis, šv. Jonas Damaskietis, šv. Dionizijus Areopagietis ir kt.). Tačiau labai būdinga, kad beveik visuomet ši mirtis laikoma kitokio pobūdžio negu apskritai žmonių gyvenimo pabaigai. Šv. Teodoras Studitas sako, kad jis regįs Mariją „greičiau užsnūdusią negu mirusią“. Šv. Germanas, Konstantinopolio patriarchas, teigia, kad Marija turėjusi „prisiimti mirtį tarsi miegą“. Šios minties laikydamasi Rytų Bažnyčia šventę, kurios liturgijoje yra minimas Marijos išsiskyrimas su žemiškuoju gyvenimu, vadina Marijos užsnūdimu.

Tradicija pasakoja, jog apaštalas Tomas atėjo į Jeruzalę kitą dieną po Marijos palaidojimo ir pageidavo paskutinį kartą pamatyti Jėzaus Motiną. Kai mokiniai atidarė kapą, jis pamatė, kad kūno kape nėra, tik kapas pilnas nuostabiai kvepiančių gėlių. Tą pačią dieną vakarienės metu Mergelė Marija pasirodė apaštalams apsupta angelų, ji pažadėjo jiems, kad bus visų žmonių Užtarėja. Bažnyčia tiki, kad niekur nėra Marijos palaikų, nėra jos kaulų. Mes žinome, jog didžiųjų šventųjų kūnai ilsisi kapuose arba išdalyti po visą pasaulį relikvijoriuose, bet Marija savo kūno relikvijų neturi, nes ji visa – su kūnu yra pas Viešpatį. Jeruzalėje Marijos Ėmimo į dangų iškilmė jau nuo V a. švenčiama rugpjūčio 15 d. Apie Mergelę Mariją labai išsamiai ir įdomiai rašo mūsų tautos filosofas Antanas Maceina knygoje: „Didžioji Padėjėja“. Bizantijos filosofas, teologas ir poetas Jonas Damaskietis, miręs 750 m., apie Mariją rašė: „Angelai ir arkangelai tave į dangų įkėlė. Džiūgaudamas dangus priima tavo sielą… patriarchams nepaliaujamas susižavėjimas, teisiesiems neišreiškiama linksmybė… pasauliui palaima… atgaiva nuvargusiems, paguoda liūdintiems, sveikata ligoniams, uostas pavojuje atsidūrusiems, atleidimas nusidėjėliams, raminanti atgaiva prispaustiesiems, greita pagalba prašantiems… Tavo kūnas nematė jokio sugedimo. Tavo nesuteptas ir visiškai be dėmės kūnas nepasiliko žemėje… Trokštame tau pareikšti savo pagarbą, o Valdove, ir dar kartą sakau, Valdove, Mergele ir Dievo Gimdytoja. Turėdami tavyje viltį, mes norime prie tavęs kaip prie tvirto ir patikimo inkaro savo sielas pritvirtinti, savo dvasią, sielą ir kūną, viską, kas esame ir ką turime, tau kaip dovaną pašvęsti, psalmėmis, himnais ir dvasinėmis giesmėmis.“

Šv. Alfonsas Marija Liguoris kartodavo: „Tuščia yra viltis būti išgelbėtam ir pašvęstam be Marijos!“ Ši šventė mums suteikia progą paegzaminuoti savo gyvenimą Marijos šviesoje ir Evangelijos dvasia. Ar mes taip pat patikime Dievo valia kaip kad Marija? Elzbieta Marijai sušuko: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“ Marijos tikėjimas niekada nesusvyravo, ji niekada nepriekaištavo Dievui ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, ji buvo kartu su savo Sūnumi, su Dievo valia. Marija labai mylėjo Viešpaties valią ir nedvejodama per visą savo gyvenimą tardavo Dievo valiai: „Taip.“

Šiandien, švęsdami Marijos su siela ir kūnu Ėmimo į dangų iškilmę, tikime, kad, užbaigusi savo nuostabų žemiškąjį gyvenimą, Ji mums suteikia mūsų visų prisikėlimo iš numirusių viltį. Marijoje mūsų žmogiškoji prigimtis, atpirkta jos Sūnaus, įgyja amžinąjį gyvenimą, o mirtis sunaikinama. Visu savo gyvenimu Dievo Gimdytoja priėmė Dievo Žodį, kurį mylėjo ir saugojo savo širdyje. Visas jos gyvenimas buvo Dievo Žodžio vykdymas. Tuščias Mergelės Marijos kapas, kaip ir tuščias jos Sūnaus kapas, yra kvietimas ir palinkėjimas visiems tikintiesiems, kad ir jie džiaugtųsi dangiška šlove. Mes tai galėsime pasiekti, jeigu leisime Dievo Žodžiui įsikūnyti mūsų gyvenime. Eidami paskui Jėzų Mergelės Marijos pėdomis, melskime Viešpatį, kad kiekvienas iš mūsų, toks, koks esame, Dievo malone galėtume prisikelti iš numirusių ne tik siela, bet ir atnaujintu, perkeistu kūnu, kad ir mūsų karstai būtų tušti.

Švęsdami šią nuostabią šventę, pagalvokime apie savo pareigų atlikimą, ar jas atliekame su nusižeminimu ir atsidavimu, su meile Dievui ir žmonėms, kaip kad jas atliko mūsų dangiškasis pavyzdys Mergelė Marija.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-07.pdf