Sekminių ugnis

Mūsų širdžiai labai artimas ir nesunkiai suvokiamas Dievo Sūnaus įsikūnijimas. Dievo Sūnus prisiėmė žmogiškąją prigimtį, turėjo motiną, augo Nazarete, bendravo su žmonėmis, buvo žmonių matomas ir girdimas. Jo gyvenimo ir mokymo svarbiausieji bruožai liko užrašyti Evangelijos knygose. Sunkiau mums suvokti Šventąją Dvasią ir jos vietą Bažnyčios gyvenime. Teologija moko, kad visoje Dievo kūryboje reiškiasi visi trys Dievo asmenys, nes jų visų yra bendra prigimtis. Vis dėlto ta pati teologija atskirus bendrojo veikimo etapus priskiria vienam ar kitam asmeniui. Pirmoji Šventojo Rašto knyga pasakoja apie pasaulio sukūrimą: „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. O žemė buvo tyra ir tuščia, ir tamsybės buvo viršum gelmių, ir Dievo Dvasia sklendeno viršum vandenų” (Pr 1,1–2; J. Skvirecko vert.). Šv. Tomas Akvinietis, komentuodamas šią eilutę, sako, kad Šventoji Dvasia Dievo sukurtą pasaulį atbaigė, suteikdama šviesą, gyvybę, grožį. Kai statybininkas surenčia pastatą, kviečiamas menininkas, kad atliktų apdailos darbus. Šventoji Dvasia yra tas menininkas, kuris Dievo pasauliui suteikė grožį ir patrauklumą. Kai kalbama apie Bažnyčią, Šventajai Dvasiai vėl priskiriamas galutinis atbaigimas. Kristus savo Bažnyčią pastatė ant uolos ir užtikrino, kad pragaro vartai jos nenugalės. Tačiau, palikdamas pasaulį, savo Bažnyčią atbaigti paliko Šventajai Dvasiai. „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę” (Jn 16, 13). Pasak šv. Augustino, Bažnyčia yra Kristaus sukurta ir Šventosios Dvasios atbaigiama.

Šventosios Dvasios apčiuopiamą veikimą tegalime stebėti tik pačios Bažnyčios istorijoje. Pirmiausia jos nematomą galią labai realiai išgyveno apaštalai. Prieš Sekmines apaštalai, likę be Kristaus, buvo lyg tamsoje paskendę. Jie jautėsi kaip jūreiviai, likę be vairo ir kapitono audringoje jūroje. Tačiau, kai juos apšvietė Šventosios Dvasios ugnis, jiems atsivėrė akys. Jie ėjo į žmones ir drąsiai skelbė Kristaus Evangeliją, kurią ir patys dabar išvydo naujoje šviesoje. Apaštalai įgijo naujų jėgų. Jau pirmųjų Sekminių dieną buvo pakrikštyta trys tūkstančiai žmonių. Šventoji Dvasia veikė ne tiktai apaštalus, bet ir jų klausytojus. Jie suprato apaštalų žodžius. Kas gi paveikė žmonių protus, kad jie taip dėmesingai klausė apaštalų? Tai ta pati Šventoji Dvasia, veikianti žmonių protus bei valią, kad jie suprastų ir su noru priimtų Dievo žodį. Jau patys pirmieji krikščionių žingsniai smarkiai keitė visuomenės gyvenimą. Nyksta vergija, iškeliamas moters vaidmuo, perkainojamos moralinės vertybės. Negalima nematyti tų pasikeitimų, kuriuos krikščionybė atnešė pasaulio kultūrai ir civilizacijai. Sekminių dieną Šventoji Dvasia apaštalams pasirodė ugnies liežuviais. Tai simbolinis Šventosios Dvasios ženklas. Ugnis yra šviesos šaltinis. Sekminių giesmėje prašome: „Dvasia, Viešpatie, ateik, spindulių dangaus mums teik, žemės klystkelius nušviesk!” Kiek klystkelių šiandien žmones vilioja palikti Dievą, pamiršti jo įsakymus! Kas buvo laikoma nuodėme, dabar apgaubiama dorybės šydu. Gyvybė nuvertinta, teisingumas pamintas, Dievas iš gyvenimo šalinamas. Šventoji Dvasia nuolat mums primena tai, ką gerai žinome, bet užmirštame: Dievas yra! Dievas mus myli! Dievas mums labai reikalingas! Dievas reikalingas mums ir mūsų vaikams!

Ugnis ne tiktai šviečia, bet ir šildo. Mums labiausiai reikalinga meilę palaikanti ugnis. Kas kitas labiau nei meilė sušildo žmogaus širdį, ją gaivina, ją verčia stipriau plakti. Dievas, nors ir prieinamas mūsų protui, bet be meilės jis mums svetimas. Vien protu suvoktas Dievas mums tėra tik pirmoji pasaulio priežastis, nieko daugiau. O kai širdį paliečia meilės ugnis, tas pats Dievas tampa ir Tėvas, ir Globėjas, ir Gynėjas. Šiandien, per Šventosios Dvasios šventę, prašykime šią Dievo malonių dalytoją sušildyti mūsų širdis, kad suvoktume Kristaus meilės didybę, kad toji meilė taptų mūsų gyvenimo pagrindų pagrindas. Prisiminkime Kristaus žodžius: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 34–35). Apaštalų darbų knyga liudija, kaip Šventoji Dvasia keitė žmonių tarpusavio santykius: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo” (Apd 2, 44).

Dar viena labai reikšminga ugnies savybė – jos valanti galia. Metalas valomas ugnimi, ji visas rūdis išdegina. Todėl prašome Šventąją. Dvasią: „Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta, gydyk tai, kas sužeista”. Šiandien Evangelijoje girdėjome, kad Kristus palinkėjo ramybės susiedamas ją su nuodėmių atleidimu: „Ramybė jums. <…> Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos”. Ak, ta nuodėmė! Ko trokštame laužydami Dievo įsakymus? Argi ne džiaugsmo ir laimės? Deja, surandame tik kartėlį ir nusiminimą. Ačiū Bažnyčiai, kad šiandien primena nuodėmių atleidimą. Kristus ją įgaliojo tai daryti. Ne savo naudos ieško kunigai valandas sėdėdami klausyklose. Tai Kristaus priesakas. Prisipažinkime, kartais bijome valančios atgailos. Bet, kai pagaliau ryžtamės, pajuntame Šventosios Dvasios gydančią ugnį. Po išpažinties pakylame nuo klausyklos ir jaučiamės tarsi naujai pakrikštyti. Šventoji Dvasia išdegina mūsų kaltes, Šventoji Dvasia sugrąžina Dievo malonę. Neatsitiktinai Kristus savo ramybės palinkėjimą sieja su nuodėmių atleidimu. Šiandien drauge su Bažnyčia melskime: „Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą”.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0508/508hom2.html