Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti… Brangūs broliai ir seserys, šiandien mes iškilmingai švenčiame Sekminių iškilmę, kuri vainikuoja ir užbaigia Velykų liturginį laiką. Penkiasdešimties dienų laiko tarpas nuo Prisikėlimo sekmadienio iki pat Sekminių dienos yra tarsi viena ir ta pati iškilmė, kaip viena didžioji Viešpaties diena, kai yra išliejama Šventoji Dvasia. Apaštalų darbų skaitinyje mes matome, kaip Sekminių dieną Šventoji Dvasia ugnies ir smarkaus vėjo pavidalu įsiveržia į namus, kur buvo vieningai ir atkakliai maldai susirinkę Jėzaus mokiniai drauge su jo motina Marija bei jo broliais, ir taip pašventina ir duoda pradžią Bažnyčiai.

Senajame Testamente Sekminės iš pradžių buvo derliaus nuėmimo šventė. Šventosios Dvasios dovana, kurią šiandien Jėzus įkvepia Bažnyčiai kaip jos sielą, savo ruožtu yra tas prinokęs vaisius, kuris užsimezgė Kristaus kančios slėpinyje ir po to buvo brandinamas per visą Velykų laikotarpį. Dievo tautai, Izraeliui, ši diena ilgainiui tapo Sinajuje sudarytos sandoros su Dievu paminėjimo iškilme. Dievas anuomet buvo paliudijęs savo artimą buvimą didingais ženklais: stipriu vėju bei ugnimi, ir per tarpininką Mozę Izraeliui pasiūlė būti jo išrinktine tauta iš visų tautų, kad ji taptų gyvu jo šventumo ženklu.

Ir po to Viešpats Izraelio tautai įteikė savo įstatymą, dešimt Dievo žodžių. Pasak Išėjimo knygos žodžių, šią sandorą lydėjo šiurpą keliantys fenomenai: Visas Sinajaus kalnas buvo dūmuose, nes VIEŠPATS buvo nužengęs ant jo ugnyje. Nuo jo kilo dūmai tarsi iš krosnies, o visas kalnas baisiai drebėjo. (Iš 19, 18) Ir Apaštalų darbų skaitinyje mes aptinkame paminėtus ugnį ir smarkų vėją, tačiau čia nesijaučia panišką baimę keliančios aplinkos ir noro sprukti, atvirkščiai, juntamas Šventosios Dvasios pasireiškimas tampa dėmesio traukos centru, o vėliau ir nuostabos.

Pasigirdus tam ūžesiui, sako tekstas, subėgo daugybė žmonių, kurie, kaip paaiškės, išreiškia visų tautų ir kalbų įvairovę. Sekminių dieną pasirodžiusi ugnis savo ruožtu nėra niokojanti stichija, bet liežuvio pavidalu nusileidžia ant kiekvieno iš mokinių, kurie tampa pilni Šventosios Dvasios ir pradeda kalbėti kitomis kalbomis. Nors Kristaus mokinius jau vienijo tikėjimas į Jėzų, juos vienijo malda ir žmogiškas solidarumas – taigi jau egzistavo Kristų išpažįstančių mokinių bendruomenė, tačiau tik Šventosios Dvasios ugnis šią bendruomenę pavertė visuotine Bažnyčia, pašaukta peržengti savo regimąsias ribas ir skelbti įstabius Dievo darbus visoms tautoms iki žemės pakraščių.

Sekminių dieną gimsta Bažnyčia, tačiau ne žmogaus valios pastangomis, ne iš kūno ir kraujo norų, bet dėl Dievo Dvasios galybės. Ir Jėzaus mokinių, gavusių Šventąją Dvasią, patirtis leidžia aiškiai pajusti, jog Dvasia duoda bendruomenei gyvybę ir jos plėtros galią. Dievo Dvasios dovana panaikina tarp žmonių egzistavusį tarpusavio nesusišnekėjimą, kurį Biblijoje simbolizavo Babelio bokštas. Išties, Pradžios knygoje pasakojama, kaip žmonės, norėję savo rankomis sau pastatyti priemonę pakilti į dangų, galiausiai prieina prie to, jog praranda gebėjimą suprasti vienas kitą, todėl tapę svetimi vieni kitiems, jie išsiskirsto kas sau po platų pasaulį (plg. Pr 11).

O Sekminių dieną Dievo Dvasia, Jėzaus mokiniams suteikusi kalbų dovaną, nurodo, kad jos buvimas žmones suvienija ir įkuria bendrystę ten, kur anksčiau buvo svetimumas ir nesusišnekėjimas. Žmogaus puikybė ir egoizmas nuolatos linkę sukurti pasidalijimus ir atskyrimus, statyti abejingumo sienas, o Šventoji Dvasia padaro žmogaus širdį gebančią suprasti kitus žmones, nes tik Šventoji Dvasia, o ne žmogaus pastangos įkuria bendrystės tiltą tarp žemės ir dangaus. Šventoji Dvasia sukuria vienybę meilėje bei santarvę įvairovėje, neprarandant savojo identiteto ir ypatumo.

Apaštalų darbų skaitinys leidžia pamatyti Šventosios Dvasios veikimo bruožus. Tekste sakoma, kad mokiniai kalbėjo kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Tai reiškia, jog kiekvienas gavo ypatingą, specialiai jam skirtą Šventosios Dvasios dovaną, kuri žmogų įgalina jam savitu būdu skelbti įstabius Dievo darbus. Tačiau Dievo Dvasios veikimas neapsiriboja vien tik išorėje regimais ženklais: mistinio Kristaus Kūno organizavimu ir vadovavimu, – jos atėjimas iš esmės nėra pojūčiais apčiuopiamas. Pagrindinis Dievo Dvasios darbas vyksta žmogaus širdyje.

Jėzus Evangelijoje pasakė: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio. Šventoji Dvasia, kurią mes kiekvienas gavome krikšto metu, yra mūsų širdyje išlieta Dievo meilė, kuri ją paruošia Švenčiausiajai Trejybei apsigyventi. Jėzus apie jį mylinčią žmogaus širdį sako: „Aš ir Tėvas pas ją ateisime ir apsigyvensime.“ Kristaus Dvasioje žmogus vėl turi priėjimą prie Dievo ir su nauju kilmingumu gali į jį kreiptis: „Aba, Tėve.“ Po Velykų slėpinio Šventoji Dvasia, kurią gauna žmogus, yra Kristaus Dvasia, t. y. paženklinta jo žmogiškosios prigimties, ir tokiu būdu ji žmoguje tiek, kiek jis laisvai tam pritaria, formuoja Kristaus bruožus.

Taip Sekminių dieną yra švenčiama Naujoji Sandora, tačiau šįkart ji nėra užrašyta ant akmeninių plokščių, bet žmogaus širdyje. Prašykime Dievą atnaujinti mūsų širdyje Dvasios dovaną, kad mes galėtume tapti jo meilės apaštalais. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/456-sekmini%C5%B3-homilija-2016-c.html