Vyro ir moters įsipareigojimas vienas kitam šeimoje – tai paties Dievo meilės atspindys žmonių santykiuose. Taip šeima tampa dovanojančios, kantrios meilės namais, kuriuose pasitinkama iš Dievo ateinanti žmogiška gyvybė ir taip pat į Jo glėbį ir palydima.

Šeimos pradžia – tai vyro ir moters susitikimas, apsisprendimas vienas kitą atsakingai pasirinkti visam gyvenimui ir visomis aplinkybėmis išlikti drauge. Tam, kad du taptų vienu gyvu kūnu, reikia supratimo, palaikymo, priėmimo, pasitikėjimo, nuolatinio bendravimo. Šeimos kūnui gyvybę teikia dvasia, ateinanti iš Dievo. Kuo labiau šeimos nariai gręžiasi į Dievą, tuo labiau artėja vienas prie kito, leidžia, kad Viešpats patartų, vestų ir globotų. Vieno kūno motyvas primena poreikį šeimai būti kartu, nuolat palaikyti, atnaujinti tarpusavio ryšį.

Vyras ir moteris tokie skirtingi, todėl gali vienas kitam save dovanoti ir priimti, kad gimtų trečias. Nuo pat pasaulio pradžios vyras ir moteris yra bendradarbiai, bendrakeleiviai, skirtingai papildantys vienas kito pašaukimą. Iš to skirtingumo kyla ne tik susidomėjimas, trauka, bet ir priešiškumas, nesupratimas. Todėl vis reikia grįžti prie pastangų klausytis kito asmens, parodyti dėkingumo, atjautos. Santykius kiekvienoje šeimoje būtina nuolat statyti, ugdyti. Meilė išlieka, jei tarsi ugnis nuolat kurstoma dėmesiu, geru žodžiu, padėka, palaikymu. Vyro ir moters tarpusavio ryšį šeimoje sustiprina laikas, praleistas kartu ne tik aptariant rūpesčius, darbus, planus, prižiūrint vaikus, bet būtinai ir skiriant dėmesį vienas kitam. Šeimos artumą augina bendra malda, nes vienijamasi su Tuo, kuris surado vyrą ir moterį vienas kitam, šiai šeimai pašventino ir per maldos kaip tiesioginio santykio patirtį sujungia ir leidžia išgyventi vis stipresnę meilę.

Skyrybos niekada netrenkia tarsi žaibas iš giedro dangaus. Jos atsėlina pamažu. Prasideda nuo susvetimėjimo, atitolimo, nebendravimo, vis dažnesnio laiko, praleisto atskirai. Nesutarimai, barniai, nesusikalbėjimas – tai dar ne pretekstas viską mesti ir išsiskirti. Ne ta šeima stipri, kuri neturi konfliktų, bet ta, kuri geba barnius, nesusipratimus, nesutarimus įveikti, išspręsti. Konfliktai – tai signalas ieškoti kitokio bendravimo stiliaus, paraginimas klausyti kito, kvietimas ugdyti tam tikrą ginčo kultūrą, kad vienas kitą suprastume ir priimtume. Konfliktuose arba abu pralaimės, kai vienas kitą žemins, ieškos kaltųjų, norės likti teisūs, arba abu laimės, kai mėgins suprasti, kodėl kita pusė taip reaguoja, ko ilgisi ir kodėl kenčia, kai vienas kito klausysis, neišbarstys pagarbos ir kantrybės. Priešiškas kito žmogaus elgesys visada turi gilias priežastis, glūdinčias asmens gyvenimo istorijoje. Jas atradus daug lengviau žmogų suprasti ir priimti.

Vieni skaudžiausių šeimoje – neištikimybės atvejai. Tada sugriaunamas pasitikėjimas, pagarba, tai lyg išdavystė ir atstūmimas. Dievas taip pat susiduria su žmogaus neištikimybe, svetimavimu. Taip dažnai žmogus renkasi stabus, kliaujasi ir pasitiki kūriniais, o ne Kūrėju. Bet Viešpats visada lieka ištikimas, nepaliauja rūpinęsis, suteikia naują šansą net ir žinodamas, kad galbūt ir vėl pasitaikys mano neištikimybės faktų. Dievo ištikimybė žmogui labiausiai atsiskleidė Jo Sūnaus ir mūsų Brolio Jėzaus Kristaus istorijoje. Pats Dievas prisiėmė mūsų neištikimybės pasekmes – ant kryžiaus paragavo mirties, kad jokia išdavystė mūsų nepražudytų. Dievas visada išlieka mums ištikimas ir rūpestingas – tai Jo kantrus lūkestis, nešantis viltį, kad vis dėlto sugrįšime į tikrąjį Dievo vaiko kelią. Tai liudija, jog Viešpats visada įžvelgia galimybę mums grįžti prie tikrosios savo esmės, savo pašaukimo. Kiekvienas žmogus tiek krikščioniškame pašaukime, tiek šeimos kelyje yra kviečiamas į tokią kantrią ištikimybę, kuri išeina į gera. Tikroji ištikimybė, priešingai nei kerštas, priešiškumas, suteikia tvirtybės, neleidžia kristi, įsitraukti į patirtą blogį, bet žvelgia į didesnį, tvaresnį ir galutinį tikslą – tikrą ir nepraeinančią žmogišką laimę. Ištikimybė mažuose ir dideliuose dalykuose yra amžinos meilės atspindys, Dievo karalystės pradžia šioje kelionėje. Verta visada sugrįžti į ištikimybės kelią. Dėl Dievo, dėl artimo ir dėl savęs.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-09-10.pdf