Brangūs Broliai ir Seserys, šiandieną mes švenčiame XXXIII eilinio laiko sekmadienį, kuris yra priešpaskutinis šio liturginio laiko sekmadienis, kurį kitą savaitę apvainikuos Kristaus Karaliaus, Visatos Valdovo iškilmė. Jeigu kiekvieno sekmadienio skaitiniai leidžia išskirti vieną ar kitą pagrindinę, juos apvienijančią, mintį, taip apie šio sekmadienio skaitinius galima pasakyti, jog jie siekia atskleisti ir parodyti pasaulio istorijos kryptingumą ir tikslingumą, o kartu ir jos didžiojo etapo pabaigą, kuri sutaps su antruoju Kristaus atėjimu. Tokiu būdu tarp liturginio laiko ir pasaulio istorijos yra glaudus ryšys: kaip liturginiai metai baigiasi Kristaus Karaliaus iškilme, taip ir šis dabartinis visų laikų žmonijos istorijos etapas baigsis, pranašo žodžiais tariant, Viešpaties Dienos atėjimu, kada bus pilnai įgyvendinamas Viešpaties teismas ir išgelbėjimas.

Tiek skaitinys iš pranašo Malachijo knygos, tiek šiandienos evangelija mums kalba, arba tiksliau sakant – pranašauja, apie ateities įvykius, kurių priešakyje einantys ženklai yra matomi visuose laikuose ir epochose. Galima taip pat sakyti, kad abudu skaitinius vienija ir šventyklos paveikslas. Pranašas Malachijas gyveno po Izraelitų sugrįžimo iš Babilono tremties laikais. Tremties pabaiga ir antrasis šventyklos pastatymas maždaug 516 metais prieš mūsų erą buvo regimi Dievo malonės ir jo šalia buvimo ženklai. Dievas taip įgyvendina anksčiau, per pranašus skelbtą, tautos sugrįžimą į gimtąją žemę ir šventyklos atstatymą. Tačiau tai dar nėra galutinis tikinčiosios tautos išvadavimas nuo visų priešų. Su laiku tautos religinis entuziazmas ima blėsti, vėl pradeda įsitvirtinti nuodėmės, todėl pranašas yra priverstas raginti savo tautiečius ir jiems priminti kiekvieno jų asmeninę atsakomybę prieš Dievą.

Vien tik paprasčiausias šventyklos kaip pastato stovėjimas nesuteikia žmogui teisės užmiršti savo moralinę atsakomybę ir daryti ką nori. Iš tiesų, ta pati Dievo artuma, pasak pranašo, bus „deginanti kaip krosnis, kurioje visi išdidieji ir visi nedorėliai sudegs kaip ražienos“, o tuo tarpu teisuoliams ir pagarbiai bijantiems Dievo, Viešpaties artuma bus kaip teisumo saulė, kuri spinduliuos išganymą ir iš jo kylantį džiugesį. Evangelijos pasakojime, Jėzaus mokiniai nėra peiktini už tai, kad žavisi šventyklos pastatu. Atvirkščiai, jų susižavėjimas yra vertas pagyrimo, nes šventyklos didingumo regėjimas jiems būdavo proga pagalvoti apie paties Dievo didybę ir grožį. Tikrai, šventykla jiems buvo neregimojo Dievo ženklas ir nors jie nesutapatino Dievo su šventykla, tačiau suprato, kad Dievas joje yra ypatingai artimas ir nuolatos esantis. Būtent todėl Jėzaus žodžiai apie visišką jos sugriovimą turėjo mokiniams skambėti kaip pranašystė apie pasaulio pabaigą. Visiškas šventyklos dingimas reikštų tarsi Dievo apleidimą ir pasitraukimą, ką žydai suprato arba kaip pasekmę už tautos didžiules nuodėmes arba net kaip pasaulio pabaigą.

Todėl yra puikiai suprantamas mokinių klausimas, kuris galbūt spontaniškai išsprūstų iš kiekvieno lūpų: „Mokytojau, kada tai įvyks? Ir koks bus ženklas, kai visa tai pradės pildytis?“ Jėzus tikslios datos nepasako, jis tik perspėja apie prieš tai būsiančius gamtinius reiškinius, stichines nelaimes ir žmonijos konfliktus. Būtų paika bandyti pasaulio pabaigos datą išvesti iš šių ženklų kaip iš būtinos priežasties, arba ją bandyti nuskaityti iš žvaigždžių ar pamatyti kavos tirščiuose. Gamtinių reiškinių: potvynių, žemės drebėjimų, saulės užtemimų ir t.t. priežastys yra gamtinės ir žmogus sugeba šiuos reiškinius moksliškai paaiškinti ir net iš anksto numatyti su tam tikra klaidos tikimybe. Tačiau kita vertus mes nieko negalime tvirtai garantuoti ir numatyti, jeigu ateities įvykis priklauso nuo kito laisvo asmens apsisprendimo, ar tai būtų žmogus ar Dievas.

Antrojo Kristaus atėjimo data priklauso išskirtinai tik nuo Dievo laisvos valios, tačiau tą akimirką jo atėjimas taps akivaizdžiu visiems, todėl niekam nereikės sakyti: „Jis čia“ arba „Jis ten“. Visi tie ženklai, apie kuriuos kalba Jėzus: karai, maištai, žemės drebėjimai, badmečiai ir taip toliau, lydi žmoniją nuo pat pradžios ir istorijos bėgyje, ypatingų suspaudimų metų, ne kartą buvo mėginama juos interpretuoti kaip greitos pasaulio pabaigos perspėjimą. Jėzus taip kalba ne norėdamas mus įbauginti, bet iš anksto mus perspėdamas apie ateities ir visų laikų istorinius įvykius, jis akivaizdžiai pareiškia, kad tai jis yra pasaulio ir istorijos Viešpats. Jeigu visa, kas tik yra ir kas nutinka, yra pavaldu jam ir jam pajungta, vadinasi ir regimosios gamtinės stichijos ir žmonijos konfliktai yra pavaldūs dieviškajai Apvaizdai. Kaip sako priežodis: Iš daugybės kreivių Dievas gali nubrėžti tiesią liniją.

Tarp kitų dalykų, Jėzus iš anksto perspėja apie jo mokinių persekiojimą. Taip jis paragina kitaip permąstyti blogio problemą. Iš tiesų, anuomet buvo manoma, kad pavienį žmogų užklumpančios nelaimės yra jo asmeninių nuodėmių padarinys. Užtenka prisiminti Jobo atvejį ir kaip jo draugai grindė jo nelaimes jo asmenine kalte. Taip pat ir aklo gimusiojo atvejį, kada jį regėdami Apaštalai Jėzaus paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė aklas?“ (Jon 9, 2). Krikščionio, Jėzaus mokinio, persekiojimas ir kentėjimai dėl Viešpaties vardo nepriklauso tik žmogiškų konfliktų, asmeninių ir kultūrinių nesutarimų sferai, bet tai bus regima išraiška tos kovos, kuri nuolatos vyksta tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsos. Krikščionis, krikšto dėka susitapatinęs su Kristumi, pasaulyje pratęsia Kristaus misiją, kuris, kaip sako evangelijos pagal Joną prologas, „atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė.“ Jis atėjo į šį pasaulį liudyti tiesą. (cf. Jon 18, 37) Krikščionis savo ruožtu pasaulyje tampa liudytoju. Liudininkas, graikiškai skamba: μάρτυς, μάρτυρος ; šis žodis vėliau įgaus siauresnę, specifinę prasmę ir reikš „kankinys“.

Žinoma, ne visiems tenka ir teks paliudyti Kristaus tiesą iki kraujo praliejimo, tačiau tokiam paliudijimui turi būti pasirengęs kiekvienas krikščionis. Persekiojimuose ir suspaudimuose Kristus mus ragina ištvermei. „Savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę“ (Lk 21, 19). Ištvermės dorybė anaiptol nėra pasyvumo dorybė. Krikščioniška ištvermė nereiškia stoiško abejingumo. Ji verčiau atskleidžia sielos tvirtumą ir drąsą, o kartu ir energingą proto nusistatymą tvirtai laikytis to kas yra dora bei gera, nesitraukti atgal ir nenuolaidžiauti blogiui, kad ir kokia stipri būtų išorinė priespauda. Krikščioniai tiki, „jog šio laiko kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri juose bus apreikšta.“ (Rom 8, 18) Labai dažnai tokia ištvermė dorybėje kalbės daugiau negu liudijimas žodžiais. Bažnyčios istorijoje mes matome, kaip krikščionių kankinystė dažnai suintriguodavo žiūrovus pagonis ir jiems tapdavo atsivertimo į tikėjimą priežastimi.

Ištvermė ir kantrybė tik tuomet turės prasmę, kada jos bus glaudžiai susijusios su dieviškomis dorybėmis: tikėjimu, viltimi ir meile, iš kurių visos dorybės semiasi jėgų ir įgauna kryptį. Prašykime Viešpaties, kad jis mums suteiktų ištvermingo ir džiugaus pamaldumo, kad mūsų laimė priklausyti ir tarnauti Kristui būtų mūsų gyvojo tikėjimo paliudijimas aplinkiniams.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/154-%E2%80%9Esavo-i%C5%A1tverme-j%C5%ABs-i%C5%A1saugosite-savo-gyvyb%C4%99%E2%80%9C-lk-21,-19.html