Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS   

Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dogmą iškilmingai paskelbė popiežius Pijus XII 1950 metų lapkričio 1 d. Paskelbtoji tikėjimo tiesa nenustato, mirė Marija ar ne prieš paimama į dangų. Šiuo klausimu Bažnyčioje ilgus amžius vyko debatai. Paskelbtoji tikėjimo tiesa sako, kad Marija pilniausiai ir apsčiausiai dalyvauja amžinajame gyvenime su savo Sūnumi. Šis tikslas yra ir visų mūsų viltis.

Naujajame Testamente nėra tiesioginių Marijos paėmimo į dangų liudijimų. Tačiau kai kurie tekstai nuo pat pradžių nurodo mąstymo kryptį, pagal kurią Bažnyčia vėliau suformulavo savo mokymą. Dvasia, nuolat esanti Bažnyčioje, primena ir moko, leisdama Bažnyčiai vis aiškiau ir giliau suvokti tikėjimo tiesas. Šios dienos pirmasis skaitinys iš Apreiškimo knygos yra vienas tų tekstų, kuriuose Bažnyčia įžvelgia nuorodą į Mariją. Kalbama apie moterį, apsisiautusią saule, po kurios kojomis mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ši moteris pagimdė sūnų, „kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda”. Be abejo, šio berniuko gimimas vaizduoja Mesiją Jėzų Kristų. Niekas kitas negalėtų būti aprašytas tokiu būdu. Tokiu atveju jo motina turi būti Marija, ir tuomet ankstesnėse eilutėse pateiktame aprašyme galime įžvelgti mokymo apie ėmimą į dangų patvirtinimą. Tačiau kai kurie teologai moters įvaizdyje įžvelgia nuorodą į Bažnyčią. Ši mintis atitinka tą vietą, kur kalbama, kad moteris pabėgo į dykumą, „kur buvo jai Dievo paruošta būstinė”. Bažnyčią taip pat galime suvokti kaip Mesijo gimdytoją. Pastaroji eilutė taip pat tinka ir Marijos ėmimui į dangų. Tačiau jeigu ją taikytume Bažnyčiai, tuomet reikštų, jog Dievas rūpinasi persekiojama Bažnyčia iki pasaulio pabaigos. Galima manyti, jog Apreiškimo knygos autorius šiame tekste turėjo omenyje ir Mariją, ir Bažnyčią.

Apokalipsės moteris yra drauge pranašų Izraelis, iš kurio gims Mesijas ir drauge naujasis „Dievo Izraelis” (Gal 6, 16), t. y. Bažnyčia, kuriai Velykinė Jėzaus pergalė laidavo drauge pergalę prieš blogio galybes. Argi galėjo šventasis Jonas, kurio vardu surašyta Apreiškimo knyga, nemąstyti apie Kryžiaus papėdėje jam patikėtą Jėzaus Motiną, – kurią Jėzus, nurodydamas į Pradžios knygos moterį, Evangelijoje iškilmingai vadina Moterimi (plg. Jn 2, 4; 19, 26)?

Bažnyčia, pateikdama šį liturginį skaitinį, Dangun ėmimo iškilmėje siūlo mums apmąstyti Mariją amžinai susivienijusią su Dievu. Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 59 sako: „Baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį (plg. Apr 19, 16) ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją”.

Antrajame skaitinyje iš Laiško korintiečiams Marija neminima, tačiau čia apaštalas Paulius leidžia mums suprasti, kaip gali būti įmanomas ėmimas į dangų. Tai tampa įmanoma Kristaus prisikėlimo galybe: „Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu”. Bažnyčia tiki, kad Marija, ypatingu būdu priklausanti Kristui, jau pasiekė šį gyvenimą.

Mums nelengva priimti Jėzaus prisikėlimo išvadas savo pačių gyvenime. Tai visų pirma pasakytina apie mūsų pačių prisikėlimą. Tuo sunku patikėti ne tik šiomis dienomis. Neveltui apaštalas Paulius Korinto bendruomenei išsamiai dėsto mokymą apie mūsų prisikėlimą. Iš pirmųjų žmonių nuodėmės paveldėta kūno mirtis yra tikrovė, tačiau tikėjimu priimama Kristaus šlovė įveikia mirties galybę. „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis”. Filosofas Žanas Gitonas (Jean Guitton) šitaip nusako visos mūsų būties ir veiklos sublimaciją: „Kūnas, pilnateisis slėpinio bendrininkas, tampa tarsi sielos žodžiu”.

Evangelijos skaitinys tiesiogiai kalba apie Mariją. Žymiojoje Magnificat giesmėje galime įžvelgti pagrindą tos garbės, kuria Dievas per Bažnyčią apdovanoja Mariją. Ji per amžius vadinama palaiminta. Ši giesmė skamba skubančios per Judėjos kalnyną su dieviškuoju Pažadu įsčiose Marijos širdyje. Ją pasitikusios Elzbietos šūksnis išreiškia biblinę viltį ir glaustai nusako visą Marijos slėpinio esmę: „Laiminga įtikėjusi”. Tai yra viso Marijos gyvenimo grožio ir šlovingojo spindesio, jos unikalaus pašaukimo paslaptis. Tai raktas į daugybę stebuklų, kurių viršūnė yra ėmimas į dangų. Marija įtikėjo ir pakluso. Visa sutelpa į šį trumpą šūksnį. Marija įtikėjo klusnia, tačiau drauge ir tvirta širdimi. Ji suvokė, kad Dievas patiki jai visišką veikimo laisvę. Marija veikė tikėjimu pačiomis žmogiškiausiomis aplinkybėmis. Tikėjimu ji dalyvauja Kryžiaus slėpinyje ir dalijasi juo su kitais kenčiančiais. Iš Magnificat trykšta Marijos tikėjimo šaltinis. Iš jos sklinda tikėjimas tokia meile, kuri per akimirką įvykdo neįmanomus dalykus, peržengdama bedugnę: „Šiandien su manimi būsi rojuje” (Lk 23, 43). Dievo malonės galybė šypsosi dėl mūsų nustatomų ribų.

Marijos ėmimas į dangų nurodo ir mūsų tikslą – amžiną vienybę su Viešpačiu. Marija jau dalyvauja šioje vienybėje ir savo pavyzdžiu kviečia mus tikėti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0113-14/113-14hom2.html