Nuo tada, kai žmonės sukilo prieš Dievą, jie nuolat išgyvena susiskaldymą ir nebegeba suprasti rimto pokalbio apie vienybę. Tačiau krikščionis turėtų suprasti. Jei jis tiki, jog Kristus mirė tam, kad „suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52), turėtų iš to daryti išvadas kiekvienoje gyvenimo srityje, taip pat ir santuokoje. Jėzaus laikais skyrybos buvo leidžiamos remiantis Senojo Testamento tekstu, priskiriamu Mozei: „Vyras paima žmoną ir sueina su ja. Bet ji neranda malonės jo akyse, nes jis randa kokį nors jos nepadorumą, parašo skyrybų raštą, paduoda jai į ranką ir išsiunčia ją iš savo namų“ (Įst 24, 1). Kad geriau suprastume šį tekstą, pirmiausia žvilgterėkime į istoriją.

Panašiai kaip ir atpildo arba atkeršijimo įstatymas (lot. lex talionis, kurio esmė yra paskirti kaltininkui tą pačią žalą, kurią jis padarė nukentėjusiajam: plg. Iš 21, 23–25; Kun 24, 17–20; Įst 19, 18–21) siekė tvardyti perdėtą kerštą (plg. Pr 4, 23–24), taip ir skyrybų įstatymas yra apribojantis. Mat buvo taip, kad vedęs vyras Izraelyje naudojosi beveik absoliučia teise laisva nuožiūra atleisti savo žmoną. Būtent Pakartoto Įstatymo knyga (24, 1) apriboja šią barbarišką savivalę: tai pirma sankasa, bandanti sugrąžinti santuoką į Kūrėjo nuo pat pradžių norėtą vagą (plg. Pr 1, 27; 2, 24). Moteris nėra vyro nuosavybė ir turi savo teises (į turtą, pragyvenimą ir t. t.), tačiau šis įstatymas toliau išlaiko nevienodą santuokos laužymo sampratą: vyras, užmegzdamas lytinius santykius su ištekėjusia moterimi, sulaužo svetimą santuoką, o moteris gali sulaužyti tik savo santuoką.

Kaip keršto įstatymą pranoksta meilės artimui įsakymas (plg. Mt 5, 38–48), taip ir skyrybų įstatymą, parašytą dėl širdies kietumo, pranoksta neišardomos santuokos įsakymas: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“ (Mk 10, 11–12). Vis dėlto kai kuriuose Senojo Testamento puslapiuose yra giriama santuokos ištikimybė (plg. Pat 5, 15–20; Gg 8, 6–7). Pranašas Malachijas irgi laiko neišardomą santuoką Dievo įsteigta: Dievas savo asmenyje per santuoką sujungia vyrą ir moterį į vieną kūną, į vieną gyvenimą; vyras, atsisakydamas žmonos, prisiima didelę atsakomybę prieš Dievą, kuris nepritaria skyryboms (plg. Mal 2, 14–16).

Tačiau teigiamą mokymą apie santuokos visišką vientisumą randame tik Naujajame Testamente. Jėzus „atėjo ne panaikinti Įstatymo ir Pranašų, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17). Todėl jis pabrėžia, kad santuokos ryšys yra Kūrėjo valia ir tikslas (plg. Pr 1, 27; 2, 24). Savo Dvasios dovana Jėzus išlaisvina žmogų iš jo širdies kietumo ir naujai suteikia galimybę gyventi tuo, kas buvo nuo sukūrimo pradžios. Krikščionis atranda Jėzuje tikrąją žmogaus vertę: būti Dievo, kuris jį be galo myli, draugu; tad ir krikščionio gyvenimas santuokoje yra šio didingo slėpinio atvaizdas. Kai kuriose tautose net ir mūsų dienomis vyras įsigyja moterį, nupirkdamas ją iš jos šeimos; ji tampa jo nuosavybe, kurią galima apleisti, kai jam jos nebereikia. Be abejo, toks santuokos tipas, pagrįstas turėjimu ir valdymu, nėra pagal Dievo mintį, nes santykis tarp Dievo ir žmonijos yra meilės santykis, kurio ženklas, arba sakramentas, yra santuoka. Žmogus gali turėti daiktus ir gyvūnus, bet ne kitą žmogų.

Dažnai ir pas mus santuoka yra turėjimas, pirkimo ir pardavimo abipusis ryšys. Tuomet ji yra ne tarnystė ir gėrio ieškojimas kitam, bet tampa egoistišku tarnavimu sau ir savęs ieškojimu. Būnama kartu tol, kol stipresnysis turi interesų. Kai baigiasi susidomėjimas, kito naudojimas, baigiasi viskas. Visa tai nutinka todėl, kad vyras ir moteris serga širdies kietumu, nebesugeba nesavanaudiškai mylėti. Tai pagrindinis žmogaus nuopuolis, palietęs visas jo gyvenimo sritis. Tik su Jėzumi Kristumi kūrinija pasiekia savo tikslą: grįžta į buvimą, kurį numatė Dievas nuo pat pradžių. Taip pat ir santuokos meilė įprasminama tik Kristuje, nes anapus jo niekas neegzistuoja ir niekas neturi prasmės (plg. Ef 1, 4; Kol 1, 16–17).

Beje, Jėzus savo pirmąjį stebuklą padarė Galilėjos Kanoje, kad išgelbėtų jaunavedžių džiaugsmą: pakeitė vandenį į vyną. Visi vestuvių dalyviai buvo vieningos nuomonės, jog vėliau atneštas vynas yra daug geresnis už prieš tai buvusį (plg. Jn 2, 1–10). Jėzus ir šiandien yra pasirengęs, jei jis pakviečiamas į šeimą, padaryti šį stebuklą, kad vėlyvasis vynas – ilgų metų subrandinta meilė ir vienybė – būtų geresnis už ankstyvąjį vyną – pirmųjų metų įsimylėjimą, – kuris yra nuostabus, bet be brandos virsmo neišliekantis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-09.pdf