Tema atrodo tokia akivaizdi, kad sunku ką nors bepridurti. Biblijos mokymas toks tiesus ir aiškus, jog sunku įsivaizduoti, kaip krikščionis galėtų vadintis Kristaus sekėju ir tuo pat metu pripažinti skyrybų ir pakartotinių vedybų galimybę. Tiesa, Jėzus savo pamokyme pripažįsta, kad Mozė leido išimtis. Tačiau, anot Jėzaus, nuo sukūrimo pradžios taip nebuvo. Pirmasis skaitinys iš Pradžios knygos patvirtina Jėzaus mokymo kilmę: „vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu”.

Tačiau ir čia išlieka „bet”. Gyvename nuodėmingame pasaulyje. Tiesa, Jėzus savo mirtimi ir prisikėlimu atstatė pasaulio vienovę ir palaužė piktojo galybę, tačiau žmogus liko laisvas rinktis nuodėmę ir blogį. Svarstydami apie santuoką, privalome į tai atsižvelgti. Apaštalas Paulius duoda patarimą tais atvejais, kai krikščionis susituokia su netikinčiu. Jei netikintis sutuoktinis nenori taikiai gyventi su sutuoktiniu krikščionimi, jiems leistina atsiskirti (1 Kor 7, 15). Tokie atvejai Bažnyčioje šimtmečiais vadinami „Pauliaus privilegija”.

Mato evangelijoje (Mt 19, 9) taip pat pateikiama išlyga. Šiandien Bažnyčia kai kurias santuokas paskelbia negaliojančiomis dėl kokios nors kliūties santuokos sudarymo metu. Tačiau vis dėlto Jėzaus skelbtas principas išlieka kaip norma.

Mūsų laikais fariziejų užduotas Jėzui klausimas formuluojamas kiek kitaip. Šiandien dažnai svarstoma: ar ateityje Bažnyčia nepripažins skyrybų ir pakartotinos santuokos? Paprastai diskusijose, norint pateisinti skyrybas, griebiamasi emocinių ar filosofinių argumentų. Kontrargumentams pasitelkiama tradicija. Pamąstykime, kaip Jėzus atsakė į fariziejų klausimą. Jis savo ruožtu užduoda klausimą norėdamas sužinoti, ką jo klausytojai skaitė Rašte. Šie jam pacituoja Mozės leidimą parašyti skyrybų raštą. Jėzaus aiškinimas apie santuoką apima dalyvavimo jo Karalystėje perspektyvą. Užuot kritikavęs Mozės duotą leidimą, Jėzus vienu sakiniu parodo tiek jo teisėtumą, tiek laikinumą: „dėl jūsų širdies kietumo”. Jis leidžia suprasti, jog minėtasis Mozės įstatymas tuo metu, kai buvo paskelbtas, buvo tarsi būtina pedagogika jo tautai. Tai žadino viltį, jog tobulesnis dvasinio gyvenimo suvokimas ateityje leis paskelbti tikros apimties santuokos įstatymą. Pradžios knygos ir Evangelijos skaitinyje keliais žodžiais išreiškiamas visas žmonijos formavimosi procesas. Žmogus „paliks… glausis… ir du taps vienu kūnu”. Palikti – tai atsisakyti tos paramos ir saugumo, kurie kitados buvo teisėti. Palikti, nereiškia paniekinti ar atmesti. Čia turimas omenyje gilesnis dalykas. Iš savęs tarsi išraunamas poreikis būti globojamam. Tai reiškia palikti vieną būvį ir pereiti į kitą. Tai reiškia transformaciją ir tapsmą kitu. Privalo gimti nauja tikrovė. Dvi atskiros būtybės tampa viena, tačiau ne kaip kokia nauja draugija ar grupė, bet kaip žmonijos kūrėjai.

Jėzus pateikia aiškią išvadą: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria”. Jei santuoką suvokiame tik kaip sutartį, sudaromą siekiant finansinės gerovės, gal net emocinio komforto, neverta painioti sąvokų. Tokį ryšį reikėtų vadinti dviejų viengungių sąjunga. Tokiais atvejais du žmonės tiesiog norėjo malonesnio gyvenimo. Jei sutarties sąlygos, pavyzdžiui, medžiaginė gerovė ar emocinis pasitenkinimas, negarantuojamos, kokia prasmė išlaikyti tokį ryšį?

Jėzus kalbėdamas apie santuoką omenyje turi visai ką kitą. Jis siūlo sužadėtiniams leistis į nuotykį ir kelionę. Tai visiškas ankstesnio būvio palikimas ir žmogiškumo įgyvendinimas per vyro ir moters vienybę. Mylinčiųjų entuziazmas nušluoja praeitį ir kuria naują dabartį.

Grįžę namo sutrikę apaštalai dar kartą klausia apie santuoką, ir Jėzus iš naujo patvirtina ištikimybės reikalavimą. Mozės leidimas buvo skirtas vyrams, o Jėzaus mokyme pabrėžiama vyro ir moters lygybė.

Į Evangelijos skaitinį įtraukta ir scena su vaikais. Jėzus subara prie jo vaikų neleidžiančius apaštalus ir liepia leisti vaikučiams prisiartinti. Ši scena tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nesusijusi su mokymu apie santuoką. Scena su vaikais yra tarsi parabolė, paaiškinanti, kaip įmanoma santuoka. Jėzus sako: „Tokių yra dangaus karalystė”. Vaikas yra mažas žmogus, dar nepasiekęs sielos ir proto brandos. Visai normalu, kad vaikas tebėra priklausomas nuo suaugusiųjų. Augdamas vaikas pamažu atsipalaiduoja nuo šios priklausomybės. Būti panašiam į vaiką reiškia imtis naujos pradžios. Šis kūrybiškas darbas bus ilgas ir unikalus.

Tapdami „kaip vaikai” mes drauge išsilaisviname iš tos būklės, kuri, anot Jėzaus, vertė Mozę leisti skyrybas. Kieta, akmeninė širdis simbolizuoja nekintamumą. Žmogus, atsisakydamas keistis ir tapti kūrėju, sykiu iš esmės smukdo santuoką. Tapti panašiam į vaiką – tai pradėti iš pradžių kurti naujojo žmogaus būvį, pereinant visus etapus ir visus atsižadėjimus pagal Dievo turimą santuokos planą.
 

Parengta pagal. kun. Gonzague Motte OFM

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0017/017pam2.html