Prisikėlęs Jėzus laimina žmonių bendrabūvį

Kol esame žemėje, mums egzistuoja šiaurė, pietūs, rytai ir vakarai – mūsų buvimo vieta gali būti tiksliai nustatyta pasaulio šalių atžvilgiu. Bet jei pakylame į kosmosą, žemės mastai ir pasaulio šalys mūsų nebesaisto.

Kol Jėzus gyveno žemėje, jo buvimą taip pat apibrėžė tam tikra konkreti vieta. Nors apie kai kuriuos šventuosius pasakojama, kad jie galėdavo būti vienu metu keliose vietose, tokio liudijimo apie įsikūnijusį Dievą nerandame. Jei Jėzus buvo Nazarete, tai jo nebuvo Jeruzalėje, jei pietavo pas Levį, tuo metu neviešėjo pas Lozorių. Atėjęs į žemę, Jėzus buvojo gan nedidelėje teritorijoje. Kaip kiekvienas iš mūsų jis buvo apibrėžtas laiko (gyveno mūsų eros pradžioje, jo gyvenimo trukmė – 33 metai) ir erdvės (Palestina, Egiptas). Jėzus buvo artimas tiems ir sutinkamas tik tų, kurie gyveno jo laikais ir būtent tose vietovėse, kur jis vaikščiojo ir mokė.

Švenčiame trečią Velykų sekmadienį ir džiaugiamės skaitydami apie Prisikėlusiojo pasirodymus mokiniams. Bet šie pasakojimai mus truputį klaidina. Nejučiom Jėzaus prisikėlimas mums ima atrodyti toks pat, kaip Lozoriaus: Jėzus grįžta ten pat, kur buvo, toks pat, koks buvo, susitinka su tais pačiais žmonėmis, su kuriais bendravo anksčiau. Trumpai čia pabuvęs, jis iki pasaulio pabaigos palieka mūsų planetą.

Jei Prisikėlimo intencija būtų tik įrodyti Jėzaus dievystę ir sustiprinti išgąsdintus apaštalus, kad ir koks didingas, jis menkai skirtųsi nuo Lozoriaus prikėlimo ir mažai ką bendro turėtų su mumis.

Turėtume suprasti, kad prisikėlęs Jėzus sugrįžta kitoks. Jis jau nėra apribotas laiko ir erdvės. Jis absoliučiai nesusaistomas ir neapribojamas. Jėzus grįžta ir veikia ne vien kelios dienos po savo mirties. Jam nebėra skirtumo – kelios dienos ar keli tūkstančiai metų, Palestina, Lietuva ar bet kuris kitas pasaulio kraštas. Prisikėlimas leidžia ir dabar mums Jėzų sutikti, būti jo mokiniais, bičiuliais. Su Jėzaus prisikėlimu išsipildo žodžiai: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20b). Prisikėlęs iš numirusiųjų ir įžengęs į dangų Jėzus nenutolsta nuo mūsų. Dar labiau priartėja: visose pasaulio bažnyčiose švenčiant kiekvieną sakramentą Jis Pats yra kartu – gydo, atleidžia, myli.

Girdėta Evangelijos ištrauka ir kiti jos pasakojimai apie susitikimus su Prisikėlusiuoju aprašo mokinių virsmą nuo netikėjimo iki garbinimo. Galbūt čia rastume atsakymą į klausimą, kodėl šių dienų netikėjimas nesitransformuoja į Dievo garbinimą? Žmogus neišeina iš savo komforto zonos, dėl technologijų įtakos ar jį užskliaučiančių patogumų pasilieka autonomiškas – nereikalingas nei kitų pagalbos, nei norintis kam nors padėti. O Jėzus tiek prieš Prisikėlimą, tiek po jo kviečia žmones į bendrystę ir santykį: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). „Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks“ (Mt 18, 19).

Apaštalų akių atvėrimas ir Prisikėlusiojo atpažinimas Evangelijoje siejasi su parodytu svetingumu nepažįstamajam. Taip atsitinka Emauso mokiniams, taip pat ir visam apaštalų sambūriui. „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus“ (Žyd 13, 2).

Prisikėlęs Jėzus laimina žmonių bendrabūvį: Tomas gaus pačiupinėti Jėzaus žaizdas ne vienas, asmeniškai, bet sugrįžęs į mokinių būrį. Bendra malda, dvasios vienybė – svarbios sąlygos sutikti Prisikėlusįjį. Todėl turime neleisti saulei nusileisti ant mūsų rūstybės (plg. Ef 4, 26) ir, kol esame gyvi, daryti gera visiems (plg. Gal 6, 10).

Jėzus lieka paprastas ir po prisikėlimo: rodo žaizdas, prašo valgyti ir mokinių akivaizdoje, nors jam pačiam tai visai nebūtina, suvalgo gabalą žuvies ir duonos. Galbūt tai žinutė mums, kad Prisikėlusįjį paliesime gydydami ligonių žaizdas ir rūpindamiesi alkanaisiais?

Velykos – tai susitikimas su Prisikėlusiuoju. Šiam susitikimui pagelbsti Bažnyčia – tikinčiųjų bendruomenė, sakramentai, vargšai, geri darbai. Negalime garantuoti, kad žinome visus būdus, kaip jį, Priskėlusįjį, atpažinti. Bet gera valia ir mylinti, skubanti kitiems padėti širdis yra pagalba nepražiūrėti, neprasilenkti su Juo.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-03.pdf