Kai girdime apie apaštalų pašaukimą ir jų atliepą, žavimės jų entuziazmu ir radikalumu. Jie iš karto atsiliepė į Jėzaus kvietimą, viską paliko ir sekė paskui Mokytoją. Štai koks turi būti Jėzaus mokinys! Tačiau po kurio laiko mūsų entuziazmas išblėsta ir mintis užvaldo šaltas apskaičiavimas. Sakome sau: juk normaliame gyvenime taip nebūna. Atsivertimas ir sekimas paskui Jėzų yra ilgas ir net varginantis procesas. Mums reikia daug laiko, kad viską apmąstytume, išanalizuotume ir galiausiai (galbūt) nedrąsiai atsilieptume į pašaukimą. Savo nepatiklumą drąsiname samprotaudami: Evangelijos aprašymas turi įkvėpti skaitytojus, o autorius nesiekė realistiškai atvaizduoti konkrečių Petro, Andriejaus, Jokūbo ir Jono jausmų.

Šiandien atrodo, kad drąsūs ir ryžtingi vienareikšmiai sprendimai apskritai neįmanomi. Tačiau vis dėlto kažkoks balsas širdyje nepaklūsta skeptiškam „racionalumui“ ir byloja: ir aš esu pašauktas panašiai radikaliai atsiliepti. Suprantu, kad apaštalai taip pat išgyveno abejones, netikrumą ir sumaištį. Nėra prasmės klausti, kiek minučių ar valandų užtruko, kol priėmė sprendimą. Nežinia, ar iki galo įsisąmonino tai, kam pasiryžo, tačiau, pasak Evangelijos, jie čia pat paliko tinklus ir nusekė paskui Jėzų. Apaštalų pavyzdys moko apsispręsti ir angažuotis visu gyvenimu. Ar tai apskritai įmanoma? Įmanoma, nes prisiartino Dangaus karalystė. Įmanoma todėl, kad kviečiantysis yra pats Viešpats Jėzus Kristus. Jis duoda mums jėgų ir ryžto taip didžiadvasiškai apsispręsti. Ne taip svarbu, kad veikiausiai šį apsisprendimą reikės pakartoti. Apaštalams teks išgyventi netikrumo momentus, kančios valandą jie apleis Jėzų, Petras netgi jo viešai išsižadės gelbėdamas savo gyvybę. Tačiau apsisprendimas visą gyvenimą likti su Jėzumi laiduoja tikrą džiaugsmą ir ramybę.

Jėzus pradeda savo darbą ne vienas, nes numato savo Karalystės ateitį. Iš Juozapo perėmęs dailidės ir statybininko patirtį, Jėzus stato savo Bažnyčią. Jis statydina Dievo tautai namus, tačiau drauge ieško ir kitokių žmonių, kuriuos daro žmonių žvejais. Tai dinamiški misijų žmonės, mokantys laimėti naujų narių į Kristaus Bažnyčią. Dievo karalystei reikia ir statybininkų, ir žvejų. Jėzus pašaukė savo apaštalus be išankstinio parengimo. Šiomis dienomis apaštalavimo darbui rengiamasi ilgomis studijomis. Tačiau tiek anuomet, tiek dabar pagrindinis pasirengimas apaštalauti yra toks pat: tai asmeninis susitikimas su Jėzumi akis į akį ir širdis į širdį.

Sužinojęs apie Jono Krikštytojo suėmimą Jėzus pasitraukia į Galilėją. Jis išvengia priešpriešos su fariziejais ir pasitraukia į savo tėvynės pakraštį. Kartais pavojų reikia pasitikti akis į akį, o kartais išmintinga laukti palankesnio laiko. Jėzaus elgesyje galime rasti abiejų nuostatų pavyzdžių. Šiandienos Evangelijoje dar neatėjo laikas Jėzui būti suimtam. Evangelistas Matas šį Jėzaus žingsnį aiškina kaip Izaijo pranašystės išsipildymą ir drauge Dievo valios vykdymą: Mesijo šviesa turi nušvisti ir pagonių Galilėjoje. Jėzaus skelbimas perteiktas labai glaustais žodžiais: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus karalystė.“ Šis artumas dar labiau sustiprina primygtinį raginimą atsiversti.

Tamsybių šalies gyventojai nežinia kada prarado gebėjimą šypsotis ir žvelgti į akis, jie gyvena be džiaugsmo ir nuolatinėje skuboje. Jų širdis ilgisi tiesos ir didesnių dalykų. „Mirties šalyje“ daugelis net nesuvokia padėties beviltiškumo. Nuodėmės tamsybės slegia visus, ne tik asmeniškai nusikaltusius. Koks džiaugsmas tamsybėse tūnančiai tautai išvysti skaisčią šviesą! Koks džiaugsmas neviltyje sutikti Tą, kuris parodo kelią į tikruosius namus, kuriam prisilietus išgyja ne tik kūno negalės, bet liaujasi ir širdies skausmas. Jėzus kai kuriuos šaukia sekti paskui, o kai kuriems sako pasilikti ir gyventi nekeičiant gyvenimo aplinkybių. Tačiau visi raginami atsiversti pasitinkant prisiartinusią Dangaus karalystę.

Evangelijos pasakojimuose Viešpats nuolat susiduria su amžinosiomis žmonijos problemomis: neviltimi, neteisybe, ligomis, kaltėmis dėl nuodėmių. Šiandien girdėta Izaijo pranašystė skelbia, kad Dievo tautai „užtekėjo šviesybė“. Per kiekvieną Eucharistiją kunigas ragina kelti aukštyn širdis, nepaisant liūdesio ir gyvenimo naštų. Ar tai reiškia, kad Bažnyčia siūlo pamaldžiai nusigręžti nuo gyvenimo problemų? Iš tikrųjų taip nėra. Neatsiejama Bažnyčios darbo sritis yra karitatyvinė veikla: pagalba vargstantiesiems, ligoniams, neįgaliesiems. Raginimas kelti širdis į Viešpatį iš tikrųjų kviečia tvirtai stovėti ant šios žemės, tačiau pakeičia žvilgsnio perspektyvą. Kiekvienas nesunkiai išvardytume slegiančių rūpesčių ir neišspręstų problemų sąrašą. Tačiau vienintelis svarbus dalykas – ryšys su Dievu. Bažnyčia moko mus žvelgti į Tą, kuris vienintelis gali išsklaidyti nuodėmės tamsybes ir nušviesti mūsų širdis. Šiandien skelbiama Karalystės Evangelija, šiandien Jėzus gydo mūsų negales. Atiduokime jam savo rūpesčius.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-01.pdf