Šios dienos Viešpaties Krikšto švente baigiasi Kalėdų liturginis laikas. Kūdikį, kurį Betliejuje išminčiai iš Rytų pagarbino įteikdami simbolines dovanas (plg. Mt 2, 1–12), dabar jau atrandame subrendusį, po trisdešimties metų (plg. Lk 3, 1–2), prie Jordano upės krantų, kur didysis pranašas Jonas krikštija. Krikštas (gr. baptízô reiškia „panardinti“), kurį Jonas ragino priimti, skiriasi nuo įprastinių religinių apsiplovimų. Tai nekartojamas konkretus veiksmas, kuriuo visas gyvenimas pasukamas nauja kryptimi. Jono krikštas apėmė ir nuodėmių išpažinimą: ano meto judaizme labiau buvo paplitę formulės pobūdžio nuodėmių išpažinimai, tačiau būta ir visiškai asmeniško išpažinimo, kai reikėdavo pavieniui išvardyti nuodėmingus poelgius. Tačiau Jono teikiamas atgailos krikštas neabejotinai visiškai skirtingas nuo to, kurį įsteigs Jėzus mirdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas. Tik tada, su Velykų auka, nuodėmių atleidimas taps visuotinis ir visiškas.

Krikšto vyksmas simbolizuoja pakilimą naujam, kitokiam gyvenimui – panardinimas (mirimas nuodėmei, senajam gyvenimui) ir iškilimas (prisikėlimas naujam, malonės gyvenimui). Juk, viena vertus, vanduo – tvanas, cunamis, potvynis, šėlstanti jūra – simbolizuoja mirtį, naikinimą, griovimą, o, kita vertus, tekantis ir gėlas vanduo yra gyvybės, gyvenimo, ramybės simbolis. Visa tai aiškiai išplėtoja krikščioniškoji krikšto teologija, tačiau pradžia jau glūdi nusileidime į Jordaną ir išbridime iš jo. Jėzus įsimaišo į pilką nusidėjėlių, laukiančių ant Jordano krantų, minią. Kaip jau matėme, krikštijantis reikėdavo išpažinti nuodėmes. Pats krikštas buvo nuodėmių išpažinimas ir mėginimas nusimesti seną, nenusisekusį gyvenimą ir gauti naują. Kaip Jėzus galėjo išpažinti nuodėmes? Kaip galėjo atsisakyti gyvenimo iki tol ir pasukti į naują? Šio sekmadienio tekste, Krikštytojo ir Jėzaus diskusijoje, irgi iškeliamas klausimas Jėzui: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane! Bet Jėzus jam atsakė: Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15).

Jėzaus atsakymą paaiškina žodžio „teisumas“ prasmė: atliktinas visas teisumas. Teisumas žydų aplinkoje yra žmogaus atsakas į Torą (hebr. „mokymas, nurodymas, įstatymas“; Torą sudaro pirmosios penkios Biblijos knygos) ir visos Dievo valios priėmimas. Jono krikštas Toroje nenumatytas, tačiau Jėzus šiuo žodžiu jį pripažįsta kaip neriboto „taip“ Dievo valiai išraišką. Kadangi nužengimas į šį krikštą apima naujai pradžiai būtiną kaltės išpažinimą ir prašymą atleisti, šis nuodėmės paženklintame pasaulyje tariamas „taip“ visai Dievo valiai taip pat išreiškia solidarumą su nusidėjėliais, į teisumą besistiebiančiais žmonėmis. Ši Jėzaus kelionė, vedanti Jordano link į nusidėjėlių minią, išreiškia apsisprendimą solidarizuotis, t. y. Dievo apsisprendimą ne iš tolo pagelbėti žmogui, bet prisiimant jo trapią būtį. Krikščioniui, turinčiam prieš akis kryžių ir prisikėlimą, tapo aišku, kas įvyko: Jėzus užsivertė ant savo pečių visos žmonijos kalčių naštą ir nunešė ją į Jordaną. Savo veiklą jis pradeda stodamas nusidėjėlių vieton. Visa Jėzaus krikšto reikšmė, jo „visas teisumas“ atsiskleidžia tik kryžiuje: krikštas – mirties už žmonijos nuodėmes prisiėmimas, o balsas per krikštą – „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“ – išankstinė nuoroda į prisikėlimą. Tada taip pat paaiškėja, kad paties Jėzaus kalbose žodžiu „krikštas“ žymima jo mirtis (plg. Mk 10, 38; Lk 12, 49).

Kaip sakyta, krikštas reiškia pasinėrimą ir išnirimą. Toks yra Jėzaus gyvenimo kelias. Iš Tėvo šlovės aukštybių jis nusileidžia į pačią žmogiškumo gelmę, pasineria Jordano vandenyse ir kryžiaus mirtyje. Jis išeina iš Jordano, keliasi iš kapo į savo Tėvo šlovę. Kiekvieno iš mūsų krikštu pasikartoja šis slėpinys. Mums taip pat atsiveria dangus, Dievas priima kiekvieną kaip mylimą vaiką. Mirties ant kryžiaus anticipacija, pasireiškusi Jėzaus krikštu, ir prisikėlimo anticipacija, pasireiškusi balsu iš dangaus, dabar yra tapusi tikrove. Jono vandens krikštas dabar yra pripildytas Jėzaus gyvenimo ir mirties krikšto. Raginimas krikštytis dabar kviečia stotis Jėzaus krikšto vieton ir taip per jo tapatinimąsi su mumis tapatintis su juo. Jo nekaltumas ir šventumas prisiartino prie mūsų nuodėmės, kad mes, būdami nuodėmingi, galėtume prisiartinti prie jo nekaltumo ir šventumo. Apie šį vidinį ryšį apaštalas Paulius sako: „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 3–4).

Rytų Bažnyčia Jėzaus krikšto ikonoje vaizduoja vandenį kaip skystą kapą, tamsų urvą, nurodantį požeminį pasaulį, pragarą. Jėzaus nužengimas į šį skystąjį kapą, kuris jį visą apgaubia, yra išankstinis nužengimo į požemio pasaulį veiksmas. Šv. Kirilas Jeruzalietis († 387) sako: „Nužengė į vandenį, supančiojo stiprųjį“; panašiai kalba ir šv. Jonas Auksaburnis († 407): „Panirimas ir išnirimas yra nužengimo į pragarą ir prisikėlimo įvaizdis.“ Tad Jėzaus krikštas suvokiamas kaip visos istorijos pakartojimas, pratęsiant tai, kas praėję, ir užbėgant į priekį tam, kas bus: įžengimas į kitų nuodėmes yra nužengimas į pragarą ne tik stebint, bet ir kartu kenčiant ir kentėjimu perkeičiant, perverčiant ir atveriant gelmių duris. Jėzaus krikštas yra nužengimas į piktosios dvasios namus, kova su žmones įkalinusiu stipriuoju. Šis stiprusis ir pasaulio istorijos jėgomis nenugalimasis parbloškiamas ir supančiojamas Stipresniojo, kuris, būdamas lygus su Dievu, prisiima visą pasaulio kaltę ir ją iškenčia, visus aprėpdamas nužengimu į nupuolusiųjų būtį ir suteikdamas šiai būčiai naują kokybę.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-12.pdf