Kalėdų ryto Mišiose sakoma, jog, atskubėję iš laukų, piemenys Betliejuje randa Šventąją Šeimą – „Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 16). Dievo didybė ir visagalybė pasireiškia ir tuo, kad jis dėl mūsų tapo mažas, – iš meilės mums save apribojo, kad praplėstų mūsų meilės ir vilties ribas, – bei panoro gimti ir augti žmonių šeimoje. Bažnyčia apmąsto šią šeimą šiandien, t. y. pirmą sekmadienį po Kalėdų. Evangelijos tekstas pateikia jau ūgtelėjusio, dvylikmečio Jėzaus piligriminę kelionę į Jeruzalę, kitaip sakant, pirmą epifaniją, arba Jėzaus slėpinio apsireiškimą, tarp šventyklos mokytojų. Visi žydų vyrai nuo 12 metų buvo įpareigoti aplankyti Jeruzalės šventyklą tris kartus per metus: per Velykas, Sekmines ir Palapinių šventę (plg. Iš 23, 14–17). Šis evangelinis epizodas atskleidžia tikrąjį ir esminį šeimos pašaukimą: kiekvieną šeimos narį palydėti Dievo atradimo ir Jo valios atpažinimo kelyje. Marija ir Juozapas auklėjo Jėzų pirmiausia savo pavyzdžiu. Iš gimdytojų Jėzus pažino visą tikėjimo, Dievo meilės ir Įstatymo, kuris randa savo pilnatvę meilėje (plg. Rom 13, 10), grožį. Iš jų išmoko, jog pirmoje vietoje reikia vykdyti Dievo valią ir kad dvasinis ryšys yra svarbesnis už kraujo ryšius. Iš tiesų Šventoji Šeima yra kiekvienos krikščioniškos šeimos pirminis atvaizdas. Krikščioniška šeima, susieta Santuokos sakramentu ir maitinama Dievo žodžiu bei Eucharistija, yra pašaukta įvykdyti nuostabų pašaukimą ir misiją – būti ne tik visuomenės, bet ir Bažnyčios gyva ląstele, vienybės ženklu ir įrankiu visai žmonių giminei.

Kita svarbi detalė šioje Evangelijos ištraukoje. Žydų Velykų šventei pasibaigus, pasimetęs vaikas Jėzus yra atrandamas po trijų dienų sėdintis Jeruzalės šventykloje, t. y. Tėvo namuose. Šis įvykis nurodo prisikėlusio ir Tėvo dešinėje atsisėdusio Jėzaus Velykas. Evangelistas Lukas pasakoja Išganytojo vaikystę jo prisikėlimo įvykių šviesoje. Pasakojimas, prasidėjęs Simeono pranašyste apie Kristaus kančią (plg. Lk 2, 34–35), baigiasi prisikėlimo skelbimu: „Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje“ (Lk 2, 46). Praradimo ir atradimo paveikslas iš anksto atskleidžia Jėzaus mirties ir prisikėlimo slėpinį. Marija ir Juozapas simbolizuoja krikščionių bendruomenę, kuri netikėtai prarado savo Mokytoją, tačiau po trijų laukimo ir ieškojimo dienų sugeba jį, prikeltą Tėvo šlovėje, vėl atrasti. Čia Jėzus pirmą kartą pamini Tėvą: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). Taip pat paskutiniai Jėzaus gyvenimo žodžiai, užrašyti Evangelijoje, yra kreipimasis į Tėvą: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Dievo tėvystė persmelkia visą Jėzaus Gerąją Naujieną pagal Luką. Jėzui reikia būti savo Tėvo reikaluose, klausyti Tėvo ir atsiliepti į tai, ką Tėvas pasakė. Tad neturėtume stebėtis, jog Marija ir Juozapas nesuprato jo žodžių. Apreiškimo kelias – dar ilgas. Esame tik kelio pradžioje, panašiai kaip ir Emauso mokiniai, kurių „akys buvo lyg migla aptrauktos“ (Lk 24, 16). Marija neiškart suprato didįjį trijų dienų slėpinį, tačiau ji laikė visus įvykius ir žodžius savo širdyje. Tik pastovus priimto Žodžio prisiminimas pamažu apšviečia širdį Viešpaties pažinimu.

Tad šis aprašymas pasako mums, kaip reikia elgtis, jei norime surasti trokštamą vertybę – vidinę tylą, kurioje galime išgirsti ir suprasti dieviškąjį slėpinį. Juk Dievo Motina, grįždama su Juozapu po Velykų šventės, pasigenda dvylikmečio Jėzaus ir ieško jo keleivių būryje. Jeruzalė per šventes būdavo apgulta žmonių, jos gatvėse ir aikštėse prekeivių riksmai maišėsi su keliaujančių maldininkų kalbomis, sargybos raginimais ir gatvės šurmuliu, atsimušančiu į namų sienas. Šiame bendrame išoriniame triukšme Marija susitelkusi į Sūnaus paieškas. Ji įžengia į šį miestą ir po trijų dienų randa Jėzų šventykloje. Vadinasi, pirmiausia reikia ieškoti Jėzaus savyje, savo šventovės viduje, tai yra širdyje, kuri suprantama kaip gyvenimo šaltinis ir dvasinis centras. Šis centras pasiekiamas atmetus gatvės triukšmą ir pasinėrus į šventovės tylą taip, kad maldos pokalbyje su Jėzumi būtų galima „ragauti“ jo žodžius ir, sulaikant juos savo širdyje, paversti ramybės ir apreiškimo šaltiniu. Vaikystės pasakojimą evangelistas Lukas baigia pastebėjimu, jog, sugrįžęs į Nazaretą, „Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52). Būdama susijungusi su Dievo Žodžio asmeniu, Kristaus žmogiškoji siela nuo pat pradžios turėjo didžiausią šventumą ir tobulumą, tik viso šio tobulumo pasireiškimas augo kartu su metais.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-11.pdf