Du stebuklai, tarsi suaugę į vieną istoriją. Mirštanti mergaitė ir kraujoplūdžiu serganti moteris – jos abi beprarandančios savo gyvybę. Kraujo praradimas – tai gyvybės netekimas. Dvylika metų sirgti reiškia patirti didžiulę grėsmę Dievo dovanotam gyvenimo apstumui. Skaičius dvylika primena laiko pilnatvę ir tautos visumą; skaičiuojame dvylika mėnesių per metus ir dvylika Izraelio giminių per tikėjimo istoriją. Sinagogos vyresniojo mergaitei taip pat buvo dvylika metų, kai Viešpats ją prikėlė iš mirusių. Dvylikamečiai jaunuoliai anksti bręstančios tikėjimo tautos tradicijoje jau įtraukiami į bendruomenės gyvenimą, pradeda naują savo kelionės etapą. Prikelta iš numirusių mergaitė ir jos artimieji kviečiami priimti Jėzaus teikiamą išgelbėjimo kelią, kuris ne tik gelbsti iš mirtinos ligos, bet ir savo darbais užduoda mįslę: „Kas yra tas, kuris prikelia žmogų, grąžina gyvenimą?“

Drąsus, atkaklus, nieko nepaisantis tikėjimas net pačiomis keisčiausiomis, neįtikėtinomis aplinkybėmis gali pasiekti neįmanomus dalykus, priimti keliantį ir stiprinantį Dievo artumą. Bendruomenės vyresnysis Jajiras nesigėdija pulti ir nusižeminti prie Jėzaus kojų ir prašyti išgydymo malonės savo dukrai. Sergančių vaikų ligos visais laikais iš tėvų kėsinasi atimti gyvenimo prasmę ir pilnatvę. Tuomet tėvų maldos iš tiesų yra labai karštos ir nuoširdžios. Net ir visiems išgirdus liūdną žinią apie mergaitės mirtį, Jėzus augina vilties kupiną pasitikėjimą Dievo pergale: „Nenusigąsk, vien tikėk.“ Tai žodžiai, skirti ir mums, kai susiduriame su netikėta žinia apie ligą, artimųjų mirtį, nesėkmę, klaidą. Dievas suras būdą, kaip tai išvesti į gera, į pergalę, į naują pradžią, į gyvenimą.

Kiekvienam Kristaus sekėjui verta būti kažkuo panašiam į tą atkaklią kraujuojančią moterį, kuri braunasi pro minią prie Jėzaus. Toji minia mūsų gyvenime gali būti ne tik tie, kurie atkalbinėja nuo tikėjimo, kritikuoja Dievą ir Bažnyčios bendruomenę, tikėjimo kelią. Tai ir įvairūs mūsų rūpesčiai, pramogos, darbai, kurie užgula maldos gyvenimą, neleidžia tikėjimo apsisprendimui remtis į Jėzų. Moteris nieko nesako, tik liečia Jėzaus apsiaustą. Tai vienybės, ryšio ir pagalbos troškimo išraiška. Tai tarsi prisilietimas prie Jėzaus kaip ypatingo asmens statuso. Juk ne rūbas išgydo, o vien tik Tas, kuriam tas apdaras priklauso. Tai gali priminti netobulą žmogaus tikėjimą, turintį priemaišų, kartais net prietarų. Svarbu, kad prašydami, ieškodami Dievo pagalbos paisytume ne vien savo poreikių, bet ir išliktume jautrūs Jo įkvėpimams, paraginimams, kuriuos Jis mums dovanoja. Moteris atsiliepė, stodama Jėzaus akivaizdon. Jos išgąstis ir virpulys nurodo, kad ta akistata iš tiesų svarbi, jaudinanti, sukrečianti. Nuo Dievo žvilgsnio neįmanoma pasislėpti, žmogaus sąžinė persmelkiama priminimu, kvietimu. Dievo artumas jokiais laikais nepaliko nė vieno abejingo, įskėlė tikėjimo ugnį. Dieviškai patirčiai priimti reikia tikėjimo – apsisprendimo stoti Dievo pusėn, sąmoningo pasirinkimo, pritarimo tam, kuris tapo mums artimu. Be šios nuostatos nėra įmanomas asmeninis santykis su Viešpačiu.

Išgydymo pasakojime sudėta visa žmogaus tikėjimo istorija: moteris iš pradžių išgirdo apie Jėzų, nusprendė prie Jo prisiartinti, nedrįso pasirodyti, tik prisilietė prie Jo rūbo, o išgijusi puolė prieš Viešpatį ant kelių, pasakojo visą tiesą. Iš pradžių iš tolo, o vėliau – veidas į veidą. Patyrusi Jo veikimą, moteris jau pasirengusi atsiliepti, pagarbinti. Taip ir visų laikų žmogus iš pradžių išgirsta, vėliau apsisprendžia ir niekieno neraginamas iš dėkingumo ir meilės pagarbina Dievą. „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ – ne tik moterį guodžiantys ir palaikantys žodžiai. Tikėjimas ir pastangos jį ugdyti, išreikšti gali padaryti neįmanomų dalykų ne tik mums, bet ir tiems žmonėms, kurie mums rūpi. Nes tai jėga, kuri remiasi pačiu Kūrėju, tobulu, teisingu ir mylinčiu. Ši galia padeda nepalūžti, nenusiminti, neprarasti vilties pačiais sudėtingiausiais gyvenimo momentais. Žmogišką prigimtį prisiėmęs Viešpats nepalieka žmogaus, randa būdą, kaip dalyvauti pilkose situacijose, jas atverti gyvenimui. Kiekvieno žmogaus išgyventa tikėjimo patirtis teikia galimybę dalyvauti paties Dievo gyvenime, nes remiasi paties Viešpaties veikimu. Dievui nėra negalimų dalykų, vadinasi, ir tam teisiajam, kuris renkasi Viešpatį, atsiveria didžios galimybės.

Dovanok mums, Viešpatie, tokį tikėjimą, kad jis per pasaulio margumynų minią būtų kaip išsigelbėjimo lieptas ir mus vestų į Tave.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-05.pdf