Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite…

Brangūs Broliai ir Seserys, praeito sekmadienio Evangelija mums pasakojo apie tai, kaip Jėzus išsiuntė savo mokinius į misiją, davęs jiems praktinių nurodymų ir suteikęs galią gydyti ligas bei išvarinėti demonus. Ši pirmoji misija mokiniams deramai pelnė teisę vadintis apaštalais, t. y. pasiuntiniais. O šiandienos Evangelijoje kalbama apie jų sėkmingą sugrįžimą atgal. Apaštalai įvykdė Jėzaus paliepimą savo darbais ir paraginimo žodžiais. Jie sugrįžta atgal pakylėti ir entuziazmo pagauti.

Galima spėti, kad ir jie kaip anie, vėliau išsiųstieji mokiniai, su džiaugsmu Jėzui kalbėjo: Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo (Lk 10, 18). Tačiau tikriausiai mokiniams nestigo ir karčių patirčių bei iššūkių, ne veltui Jėzus buvo jiems pasakęs: Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos (Mk 6, 11). Vėliau šventasis Paulius, kalbėdamas apie visus išbandymus, kuriuos jam, kaip Jėzaus Kristaus apaštalui, teko patirti, atrodys mažiau entuziastingas.

Nesunku įsivaizduoti, kad dabar, visiems apaštalams laimingai sugrįžus prie Jėzaus, kiekvienas iš jų, perrėkdamas kitą, stengėsi, gal kiek pagražindamas ar dramatizuodamas, papasakoti savo misijos nuotykius. Iš savo misijos apaštalai parsigabeno ne vien tik įspūdžių ir neįkainojamą patirtį, bet ir neišvengiamą nuovargį. Todėl Jėzus supranta, kad mokiniams yra reikalinga vienuma, tyla ir ramybė jėgoms atstatyti. Išties, Jėzaus mokinys privalo įsisavinti ir tai, kad jam po įtempto darbo yra reikalingas poilsis ir tyla. Po atliktos misijos apaštalai yra kviečiami iš mokytojų, kokius jie save įsivaizdavo misijoje, ir vėl pavirsti mokiniais bei klausytojais ir susėsti tyloje prie savo Mokytojo kojų.

Evangelistai ne kartą kalba apie tai, kad Jėzus vienas ar išskirtinai tik su mokiniais pasitraukdavo kuriam laikui į vienumą. Ką reiškė tokios „atostogos“ Mokytojui? Tai, žinoma, buvo laikas pailsėti, susikaupti po varginančių dienų ir savaičių, per kurias nebūdavo kada nė pavalgyti. Tačiau visgi pasitraukimo į nuošalę laikas Jėzui buvo ypatinga proga atskleisti ir intymiau išgyventi savo santykį su dangiškuoju Tėvu. Po varginančios misijos ir darbų šurmulio apaštalai yra raginami trumpam pasitraukti į negyvenamą vietą, į išorinę tylą kaip palankią terpę, kad jų sielose vėl nusistovėtų ir įsiviešpatautų vidinė ramybė, kuri yra vienybės su Dievu vaisius. Be šios vidinės ramybės apaštalavimas, o galbūt ir bet kokia veikla neduos laukiamų vaisių.

Apie tai kalba viena istorija iš dykumos vienuolių gyvenimo: buvo pasakojama, kad trys bičiuliai tapo vienuoliais. Vienas iš jų pagal Šventojo Rašto žodžius pasirinko sau užduotį sutaikyti besivaidijančius: Palaiminti taikdariai (Mt 5, 9), antrasis pasirinko slaugyti ligonius, o trečiasis pasitraukė į dykumą gyventi susikaupime. Pirmasis bičiulis, daug vargęs dėl žmonių nesutarimų, nesugebėjo visiems pagelbėti; bodėjimosi apimtas jis atėjo pas tą, kuris slaugė ligonius, ir surado jį nuleidusį rankas, galėtume sakyti, apimtą depresijos, nevaliojantį iki galo įvykdyti užsibrėžto tikslo.

Jiedu kartu susitarę nuėjo aplankyti to, kuris buvo dykumoje, jam papasakojo savo sielvartus ir paprašė jiems pasakyti, ką pats savo ruožtu buvo nuveikęs. Tas, šiek tiek patylėjęs, įpylė į dubenį vandens ir jiems sako: „Pažvelkite į vandenį.“ Vanduo buvo sudrumstas ir bangavo. Po kiek laiko jis vėl jiems sako: „Pažvelkite ir dabar, kada vanduo jau nurimo.“ Pažiūrėję į vandenį, jie kaip veidrodyje regėjo savo veidų atspindžius. Tuomet atsiskyrėlis jiems sako: „Taip yra ir su tuo, kuris yra tarp žmonių: dėl sumaišties jis nemato savo paties nuodėmių, o kai susikaupia ir nurimsta, ir ypač būdamas dykumoje, tuomet jis aiškiai mato savo paties trūkumus.“ (Coll. Syst. II, 29)

Ką tas atsiskyrėlis norėjo tuo pasakyti? Tai, kad trumpesnis ar ilgesnis pasitraukimas iš minios šurmulio ir kasdienių rūpesčių rutinos, tyla ir ramybė leidžia pažinti savo sielos būklę ir, reikalui esant, skatina siekti taikos ir ramybės savo širdyje. Tyloje ir vienumoje su Dievu galima lengviau pamatyti, iš kokio šaltinio kyla visi mūsų darbai ir užmojai: ar jie gimsta iš mūsų glaudžios vienybės su Dievu, o gal iš slapto troškimo daryti gera iš savimeilės, iš slapto savo aistrų patenkinimo.

Beje, per didelis veiklumas ir aktyvumas gali būti dvasinės ligos, vienuoliškoje literatūroje įvardijamos kaip akedija, požymis. Šiuo atveju žmogus tiesiog negali išgyventi dabarties momento, nesugeba mėgautis vienuma su Dievu, bijosi tylos. Kita vertus, žmogus gali darbuotis ir net kitų labui, o jo paties viduje viešpatauja sumaištis ir chaosas. Dykumos vienuolis aba Pimenas yra pasakęs: „Kokia nauda surengti namus kitam, o savo paties nugriauti?“ (Pim 127 B)

Vidinės ramybės svarbą mes aptinkame ir Evangelijose, ypač Evangelijoje pagal Luką, kur kalbama apie dvi seseris – Mariją ir Mortą, į kurių namus dažnai užsukdavo Jėzus pasisvečiuoti. Vienos tokios Jėzaus viešnagės metu pasakojama, kad Morta buvo susirūpinusi daugybe patarnavimų, o Marija sėdėjo prie Jėzaus kojų ir klausėsi jo žodžių. Jėzus švelniai subara Mortą ne už tai, kad ji patarnauja, bet už tai, kad patarnavimas ją taip apsėda, jog tarnystę ji atlieka su perdėtu rūpesčiu ir nerimu, o į antrą planą nustumia tai, kas svarbiausia.

Mus taip pat, broliai ir seserys, Jėzus kviečia į nuošalią vietą poilsiui drauge su juo. Dievo išminties yra taip sutvarkyta, kad savaitėje yra diena, kada mes po visų savaitės darbų ir rūpesčių, savotiškų mums skirtų misijų, esame kviečiami ateiti pas jį ir maldoje ar nebyliai jam papasakoti mūsų nuveiktus darbus, iškilusius sunkumus, puoselėjamus lūkesčius. Pilnu meilės ir gailestingumo žvilgsniu Jėzus pasitinka kiekvieną, moko daugelio dalykų per Šventojo Rašto žodį ir, kad nenusilptumėm tolimesniame mūsų gyvenimo kelyje, jis mus pamaitina gyvybės duona – savo Kūnu ir Krauju. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/519-xvi-eilinis-sekmadienis-2018-b.html