Praėjusį sekmadienį Jėzus kalbėjo apie siaurus išganymo vartus, pro kuriuos ne visi įstengs įeiti į Dievo karalystės pokylį. Šiandienos skaitiniuose vėl palyginimai apie vaišes. Jais vaizduojamas ne tik dangiškasis pokylis amžinybėje, bet ir šiandien mūsų švenčiama Eucharistija. Žemiškai Evangelijos vaišių scenai kontrastiškai nuskamba skaitinys iš Laiško žydams – pagarbią baimę kelianti apreiškimo ant Sinajaus kalno scena, dėl kurios dreba iš baimės net Mozė (Žyd 12, 22). Ten vaizduojamas „iškilmingasis sambūris“ taip pat nurodo Eucharistiją. Priminimas, kad esame prisiartinę prie „dangaus Jeruzalės, <…>danguje įrašytų pirmgimių Bažnyčios, <…>visų Teisėjo Dievo, <…>naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus“, praplečia mūsų žvilgsnį ir tikėjimo akimis leidžia suvokti Eucharistijos tikrovę, kurioje dalyvauja ne tik bažnyčios suoluose sėdintys žmonės. Šventasis Raštas moko mus susieti pagarbią baimę su viltingu pasitikėjimu. Evangelijos skaitinys sudarytas iš dviejų dalių: patarimų svečiams ir pokylio šeimininkui. Esame raginami nesididžiuoti ir verčiau rinktis kuklios tarnystės nuostatą (Sir 3, 18). Pažvelkime į Jėzaus rekomenduojamą kviestinių svečių sąrašą – tai vargšai, paliegėliai, luoši ir akli. Tai mums skirtas pamokymas, bet drauge ir palyginimas apie mus, dalyvaujančius šioje Eucharistijoje.

Į pokylį paprastai nekviečiamas bet kas. Ten susirenka šeimininkui artimi bičiuliai, taip pat kviečiami rinktiniai svečiai, visuomenėje gerbiami ir įtakingi žmonės. Šiandienos Evangelijoje girdime visai ką kitą. Esame kviečiami sėsti už stalo su tais, kurie nepriklauso išrinktųjų būriui, su vargšais ir visokeriopai sužeistais žmonėmis. Šis pokylis yra Bažnyčia, o pokylio stalas – Eucharistija. Prie įėjimo mus pasitinka Kristus, kviesdamas atstumtuosius, paniekintuosius ir alkanuosius. Mąstydami apie tai, ką reiškia tie Evangelijoje minimi luošieji ir aklieji paliegėliai, dažnai pagalvojame apie priklausomybių varginamus benamius, gyvenimo sutraiškytus varguolius. Tačiau pirmiausia aš esu tas vargdienis, mane Kristus kviečia į savo puotą. Jėzus tapo vienu iš mūsų, kad visi galėtume pas jį ateiti. Apiplėšęs pats save jis kviečia vargšus, paniekintus, atstumtuosius. Kenčiantis ant kryžiaus jis atsigręžia į greta kenčiantį nusidėjėlį.

Norint priimti šį kvietimą, reikia dviejų dalykų: meilės ir nuolankumo. Tai vienintelis kelias, leidžiantis Dievui veikti mumyse. Siracido knyga moko: „Juo esi didesnis, juo labiau nusižemink, ir rasi malonę pas Viešpatį.“ Dievas nereikalauja, kad atsižadėtume savo žmogiškojo orumo, menkintume dovanas bei gabumus, kuriais esame apdovanoti. Nuolankumas taip pat nėra melagingas parodomasis kuklumas, siekiant sulaukti kitų pripažinimo. Dievas trokšta, kad būtume išlaisvinti iš savęs pačių, iš savo puikybės ir prisirišimų, neleidžiančių matyti aplinkinio pasaulio. Nuolankumas išlaisvina žmogų nuo baimės ir leidžia imtis didžių užduočių, to, kas atrodė nelaukta ir neįmanoma. Nusižemindami Dievo akyse esame nepaprastai vertingi. Juk būdami Bažnyčios nariai priklausome tam Laiške žydams aprašomam „iškilmingajam sambūriui“, gyvojo Dievo miestui, dangiškajai Jeruzalei.

Nekrikščionims vienas iš sunkiausiai suprantamų dalykų yra puikybės nuodėmė. Šiandienos kultūroje nuolat mokoma kurti „gerą įvaizdį“, neatskleisti trūkumų ir silpnybių – čia nėra vietos nuolankumo dorybei. Tačiau nuolankumas anaiptol nereiškia žmogiškojo orumo atsisakymo. Iš tikrųjų krikščionys labiausiai gina žmogiškąjį orumą, nes žmogus sukurtas panašus į Dievą. Gera didžiuotis savo darbu ir siekti kuo tobuliau jį atlikti. Gera didžiuotis savo šalimi, jos istorija, kultūra, gamtos grožiu. Taip didžiuodamasis suvokiu, kad prie viso to beveik niekuo neprisidėjau. Didžiavimasis savo šalimi, šeima, parapija ar bendruomene tam tikru mastu reiškia dėkingumą ir nuolankumą. Puikybė yra siekis būti tokiam kaip Dievas, užimti Dievo vietą, tapti centru, apie kurį suktųsi aplinkinis pasaulis. Kitas puikybės aspektas yra tuščiagarbiškumas, žūtbūtinai siekiant viskame pirmauti, niekinant kitus ir jų dovanas. Siracido knygoje įspėjama vengti būtent tokios puikybės. Kai biblinis autorius moko nesiekti pernelyg aukštų dalykų, jis nepaneigia studijų ar tyrinėjimų vertės. Būdami autoritetingi vienoje srityje, turime pripažinti savo ribotumą kitoje.

Jėzus atskleidžia mūsų akims naują gyvenimą, kuriame kiekvienas meilės gestas, net ir nepastebėtas, nesuprastas ar išjuoktas, yra labai vertingas. Jis atskleidžia naująją laimės sampratą, kuri grindžiama auka ir atsidavimu, nors atrodo, kad viską prarandame. Kukli paskutinė vieta už stalo gali tapti garbingu sostu Dangaus karalystėje. Ištikima meilė kasdienybėje grindžia būsimąją šlovę. Šventasis Karolis de Fuko (Charles de Foucauld) sakydavo: paskutinioji, blogiausioji vieta jau užimta ir niekas nebegali joje atsisėsti. Ji priklauso Jėzui. Mes jo neaplenksime, todėl galime rizikuoti dovanodami meilę, kuri šio pasaulio akyse yra kvailystė ir beprotybė.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-15.pdf