Pasitikėti Dievo gailestingumu

Išklausę Evangelijos skaitinio, daugelis mūsų kartu su apaštalu Tomu taip pat norime paliesti savo rankomis Jėzų, kad galėtume sušukti vieną iš pačių gražiausių tikėjimo išpažinimų: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Šie žodžiai liudija, jog Dievas žmogui yra visų svarbiausias gyvenimo Viešpats. Nors ir kaip norėtume, negalime apkabinti savo rankomis Viešpaties ir paliesti jo žaizdų. Tačiau pats Dievas stebuklingai nuolat prisiliečia prie mūsų. Kaip tai įvyksta, jeigu mes savo akimis nematome Dievo? Viešpats mus paliečia savo gailestingumu. Jis pats nori paliesti mūsų sielos žaizdas ir užgydyti jas meile ir gailestingumu. „Dievas apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4). Iš Kristaus apreiškimo Dievą pirmiausia pažįstame kaip mylintį žmones. Velykų slėpinys yra gailestingumo apreiškimo ir įgyvendinimo viršūnė – to gailestingumo, kuris gali žmogų vėl padaryti teisų ir atkurti tą išganingąjį teisumą.

Jėzus yra šalia: jo balsas neteisia, bet drąsina, jo širdis nesmerkia, bet guodžia. Dievas mums tampa regimas per gailestingumą. Savo gyvenimu ir darbais Jėzus apreiškė, kaip pasaulyje reiškiasi Dievo meilė. Veikli meilė, kuri ieško žmogaus ir aprėpia visą jo žmogiškumą. Ji labiausiai pasireiškia ten, kur susiduria su kančia, skriauda, vargu – su visa istorine žmogaus būsena, kuriai būdingas žmogaus ribotumas bei tiek fizinis, tiek moralinis trapumas. Taigi Dievo meilės reiškimosi būdas yra gailestingumas. Jėzus priartina žmonėms Dievą Tėvą, kuris yra meilė ir gailestingumas. Skelbdamas, jog arti žmonių yra Dievas, meilės ir gailestingumo Tėvas, Jėzus gailestingumą padaro viena iš pagrindinių mokymo temų. Dievas savo gailestingumu parodo ypatingą pagarbą žmogaus orumui.

Jono Pauliaus II gyvenime buvo toks vienas iš įvykių, kur pasireiškė jo nepaprasta meilė ir gailestingumas. Šią istoriją rekolekcijose papasakojo a. a. Vietnamo kardinolas Ksaveras. Kartą du Vatikano darbuotojai kunigai netoli Šv. Petro bazilikos sutiko labai nuskurusį vyriškį, kuris priekaištavo popiežiui sakydamas: „Štai kaip dabar atrodo buvęs kunigas.“ Ši istorija pasiekė popiežiaus Jono Pauliaus II ausis. Jis liepė surasti tą buvusį kunigą ir atvesti pas jį. Po kurio laiko ekskunigas buvo atvestas. Popiežius liepė kunigams išeiti ir norėjo vienas pasikalbėti su tuo asmeniu. Beišeidami kunigai išgirdo tokius popiežiaus žodžius, sakomus tam gyvenimo palaužtam kunigui: „Kunige, visų pirma išklausykite mano išpažinties.“ Šiame prašyme nuskambėjo nepaprastas Šventojo Tėvo gailestingumas ir pagarba asmeniui ir kunigui. Būti gailestingam – pirmiausia neteisti. „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“ (Mt 7, 1). Neteisti reiškia gerbti žmogų.

Mes žmones pavedame Dievo gailestingumui, o patys gailestingumo taip ir neparodome. Bažnyčia negali pamiršti maldos ir nesišaukti Dievo gailestingumo, kai taip paplitusios žmoniją slegiančios ir jai gresiančios nelaimės. Tai pagrindinė Jėzuje Kristuje gyvenančios Bažnyčios teisė ir pareiga. Skelbdamas palaimintąja ses. Faustiną Kowalską popiežius Jonas Paulius II sakė: „Neatsitiktinai Viešpaties žinia apie Dieviškąjį gailestingumą buvo perteikta laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų. Kentėjimai leido žmonėms geriau suvokti, kokia svarbi ši žinia.“ Šventasis Tėvas sakė, kad „viltinga žinia apie Dieviškąjį gailestingumą pirmiausia pagelbės tiems dabarties žmonėms, kurie prarado tikėjimą ir neranda gyvenimo prasmės.“ Dieviškasis gailestingumas buvo mistinių sesers Faustinos regėjimų branduolys. Viešpats per kuklią vienuolę pasiuntė pasauliui išganingą žinią: „Pasitikėkite manimi, nes aš esu gailestingas Viešpats. Pasikliaukite mano gailestingumu.“ Jonas Paulius II įsteigė Dievo Gailestingumo šventę. Tikras Dievo gailestingumo, Dievo maloningos meilės pažinimas yra nuolatinis ir neišsemiamas atsivertimo šaltinis.

Atsivertimas į Dievą visada remiasi tuo, kad žmogus įsitikina Dievo gailestingumu ir meile, kuri kantri ir maloninga. Jonas Paulius II sakė: „Prisikėlimo dienos vakarą, prieš pat apaštalų pasiuntimą, Jėzus Šventosios Dvasios galia suteikia jiems galią atgailaujančius nusidėjėlius sutaikinti su Dievu ir Bažnyčia: Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, sulaikytos (Jn 20, 22–23).“ Viešpats, įsteigdamas Atgailos sakramentą, suteikė Bažnyčiai Dievo gailestingumo įrankį. Jonas Paulius II būdamas Lietuvoje sakė, jog „po kiekvieno reikšmingo visuomeninio pasikeitimo žmogaus elgesys ir siela būna žaizdota. Gyvename visuomenėje, kuri, regis, yra praradusi Dievo, taip pat nuodėmės pajautą.“ Šiais žodžiais popiežius mus ragina atsiversti ir priimti Viešpaties gailestingumą. „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.“ „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ – tai Gailestingumo mokykla. Pasak šv. Augustino: „Bijok Dievo, bet taip, kad galėtum viltis jo gailestingumo. Nori nuo užrūstinto Dievo bėgti? Bėk prie atleidžiančio Dievo. Jį permaldausi, jei pasitikėsi jo gailestingumu, jei ateityje nedarysi nuodėmių, o už padarytąsias maldausi Viešpatį, kad jas atleistų.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-03.pdf