Ateinančio (XXXII) sekmadienio liturginiuose šv. Mišių tekstuose galima įžvelgti tris temas, kurios padeda pasiruošti šventimui. Jos yra tokios: 1) Prašymas Dievo apsaugoti nuo dabartinio gyvenimo pavojų, 2) Dievo išklausymas ir 3) jau įgyta amžinojo gyvenimo viltis.

Prašymas Dievo apsaugoti nuo dabartinio gyvenimo pavojų

Šv. Mišių pradžioje psalmistas prašo, kad jo malda pasiektų Dievą ir kad šis išgirstų jo „graudųjį šauksmą”. Šventimas prasideda prašymu būti išklausytam Dievo (Įž. prieg.). Toliau visa Bažnyčia prašo Dievą „pašalinti kliūtis iš išganymo kelio“ (Pradž. mald.). Ypač daug prašymų išreiškia atliepiamoji psalmė. Psalmistas prašo Viešpaties paklausyti jo – „tiesiojo skundo“, pamatyti, kaip jis „maldauja“, įsakmiai prašo, kad Dievo ausys jo maldą išgirstų, jis nori žingsniuoti Dievo takais, „kad nesukluptų“, vėl prašo „išklausyti“, kai jis šaukiasi, dar kartą siekia, kad Viešpaties ausys jį išgirstų, idant jis būtų saugus „kaip akies lėlytė“ ir paslėptas po Dievo „sparnais“ (Atliep. psal.).

Antrame skaitinyje, apaštalas Paulius prašo brolių melstis už jį, kad „būtų išgelbėtas nuo blogų žmonių“ ir linki, kad Viešpats „lenktų brolių širdis į Dievo meilę ir Kristaus kantrybę“. Atnašų malda prašo Viešpaties „pažvelgti į aukojamas atnašas“ ir „leisti“ pasiekti tai, ką pažadėjo Kristaus kančia. Pagaliau komunijos malda baigia šv. Mišias prašymu, kad Šv. Dvasia „vestų mus tiesiu keliu ir suteiktų ištvermės malonę“.

Dievo išklausymas

Liturgija leidžia suprasti, kad Dievas išklauso jį mylinčiųjų prašymus jau šiame gyvenime. Pirmame skaitinyje Makabiejų knyga aprašo septynių sūnų ir jų motinos nukankinimą dėl Dievo įstatymo. Dievo įstatymo laikymasis jiems buvo santykis su gyvuoju Dievu, kuris leidžia peržengti laikiškojo gyvenimo ribas ir suteikia nemarumo viltį. Todėl ketvirtas sūnus, kankinamas sako: „Dievas mums įkvėpė viltį, kad būsime jo atgaivinti“. Kankinamas, jaunas žmogus patiria Dievo pagalba čia ir dabar ir drąsiai pasitinka skausmingą savo žemiškojo gyvenimo pabaigą. Antrame skaitinyje, šv. Paulius primena Tesalonikų bažnyčiai, kad Dievas jau suteikė tikintiesiems „amžiną paguodą ir gerą viltį“ parodydamas savo meilę. Jis išsako ir įsitikinimą, kad šis Dievas „stiprins jus ir apsaugos nuo pikto“ šiame gyvenime. Tačiau labiausiai Viešpaties pagalbą čia ir dabar išreiškia komunijos giesmė: „Mane Viešpats gano: man nieko nestinga. Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja, leidžia man atilsėti paversmy“ (Ps 22, 1-2). Komunijos malda išreiškia tikrumą: „Pasotinti švenčiausiąja dovana ir aplankyti dangiškos galybės“.

Amžinojo gyvenimo viltis

Prašymas apsaugoti nuo šio gyvenimo pavojų ir Dievo išklausymas suteikia amžinojo gyvenimo viltį. Skaitinys iš Makabiejų knygos atskleidžia, kad jau Senajame Testamente egzistavo nesibaigiančio gyvenimo perspektyva. Kankinamas antrasis sūnus išreiškia tvirtą anapusinio gyvenimo viltį: „Karalius mus, mirusius dėl jo įstatymų, prikels amžinąjam gyvenimui“. Trečiasis viliasi savo gyvybę „atgausiąs“, ketvirtasis teigia būsiąs „atgaivintas“. Atliepiamoji psalmė šią viltį išsako itin stipriai: „O aš, gyvendamas teisiai, tavo veidą regėsiu, vos rytą pabusiu – tave išvydęs, gėrėsiuos“. Psalmisto žodžiuose tarsi susilieja šiapusybė ir anapusybė, jis jau pilnai gyvena amžinojo gyvenimo viltimi, kuri keičia žemiškojo gyvenimo dabartį. Evangelijoje Jėzus iš pagrindų pabrėžia prisikėlimo tikrovę ir totalų mirties nebuvimą po prisikėlimo: „ ir mirti jie negalės“. Šis prisikėlimas neatsiejamai susijęs gyvuoju Dievu, nes „Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų“. Prisikėlimas nėra savaiminė tikrovė, ji kyla iš gyvo sąlyčio su Dievu.

Trumpa meditacija

Visos trys liturgijos šventimo dimensijos ragina ruoštis sekmadienio – Viešpaties mirties ir prisikėlimo slėpinio šventimui. Svarbu tinkamai kiekvieną apmąstyti ir išgyventi. Prašymas pagalbos vieniems yra lengvas, kitiems – sunkus. Dalis žmonių spontaniškai prašo Dievo apsaugoti juos nuo pikto ir, kaip psalmistas, visa patiki į Dievo rankas, nesiekdami išspręsti visų problemų patys. Dažnai maloniai nustebina ir sustiprina žmonės, kurie prašo melstis už juos pačius ar jų artimuosius, kartu išreikšdami begalinį pasitikėjimą Dievo pagalba. Tuo pačiu iškyla būtinybė teisingai prašyti, prašyti tinkamų dalykų, kurie atitiktų Dievo valią. Kita dalis žmonių patiria sunkumų išeiti iš savęs ir prašyti antgamtinės Dievo pagalbos. Dauguma žmonių yra įtakoti šiandieninės visuomenės, kuri teigia, kad sparčiai į priekį žengiančios technologijos gali išspręsti beveik visas problemas, kartu užverdamos transcendentinės pajautos galimybę. Technologijos gali „pagaminti“ vaiką, visaip manipuliuoti žmogaus gyvybe, ji net ieško sustabdyti mirtį. Tačiau technologijos negali išspręsti metafizinės gyvenimo tikrovės. Vienas iš svarbių metafizinių dalykų yra žmogaus meilė. Antai, jauni sutuoktiniai negali būti totaliai tikri dėl savo ištikimybės vienas kitam visą gyvenimą, vienuolis ar kunigas negali būti galutinai tikras dėl ištikimybės savo pašaukimui. Susidūręs su sunkumais, žmogus pamato, kad tokia ištikimybė pranoksta jo žmogiškas jėgas, ji nebepavaldi jam, ateina laikas, kai išsprūsta iš jo rankų gyvenimo vadelės. Kaip tik šiuo metu žmogus suvokia, kokia svarbi yra viršlaikinė Dievo pagalbos būtinybė ir kaip labai ji žmogų palaiko. Pridurtina ir tai, kad pvz. tikros draugystės žmogus negali susikurti pats, jis jos negali kažkaip „pasigaminti“, jis tiesiog ją tegali gauti ir priimti.

Antra liturgijos iškelta dimensija – Dievo pagalbos patyrimas – irgi yra svarbi. Kartais jauni vienuoliai stebisi jutiminiais malonės efektais, girdi, jie jų neužsitarnavo. Tačiau dvasios tėvas jiems dažnai pataria juos ne atstumti, bet maloniai priimti ir jais skonėtis. Dievo pagalbos (juntamos ar nejuntamos) patyrimas yra dovana, kurią reikia priimti ir kartu kantriai iškęsti laiką, kuris tokių dovanų nepateikia. Tikėjimo augimui ir stiprėjimui nėra svarbu jausti Dievo malonę, tačiau kartu reikia ją įžvelgti ir ją išgyventi kasdienybėje. Antai, prieš kelis metus, pop. Benediktas XVI primigtinai ragino tikinčiuosius „padaryti Dievą juntamą mūsų visuomenėse“. Sąmoningi krikščionys dažnai pastebi, kad Dievo pagalba juos lydi ne jausminiais efektais (pvz. vienuoliai praėjus pradiniam įkarščiui Dievo beveik niekada nejaučia), bet noru būti ištikimam, drąsiam, nuolankiam, ištvermingam.

Pagaliau trečioji liturgijos pamoka – amžinojo gyvenimo tikrumas – yra turbūt sunkiausia iš visų. Ko gero yra ne daug krikščionių, kurie jau čia žemėje, sąmoningai, gyvena amžinojo gyvenimo viltimi ir savo veiksmus derina su šio gyvenimo reikalavimais. Šiandien daugumai žmonių (net krikščionių) labai imponuoja rytietiškų religijų ir filosofijų reinkarnacijos mintis, kuri tvirtina daugelio egzistencijų ir atgimimų būtinybę, einant išsivadavimo keliu. Visuomenės apklausos rodo, kad reinkarnacija tiki apie 10 proc. Europos krikščionių, o Lietuvoje net kas trečias save laikantis kataliku tiki persikūnijimo galimybė. Tokio išsivadavimo siekiama savo asmeniniais nuopelnais. Toks šiapusinis ir anapusinis gyvenimo suvokimas atitolina žmogų nuo amžinojo gyvenimo sampratos. Svarbiausia, kad tikėdami nuolatinių atgimimų tikrove (ypač vakarietiškoje sampratoje), žmonės nustumia į šalį moralinį savo veiksmų imperatyvą. Žmogus nebėra moraliai atsakingas už savo veiksmus čia ir dabar, nes dar bus daugiau kitų gyvenimų, kur jis galės pasitaisyti. Tuo tarpu, krikščioniškoji doktrina vienareikšmiškai teigia, kad žmogus yra individuali būtybė, gyvenanti vieną gyvenimą, už kurį yra visiškai atsakinga. Todėl ateinančio sekmadienio liturgija ragina apmąstyti savo gyvenimo kokybę ir santykį su dabartimi ir su ateitimi. Psalmisto intuicija verčia susimąstyti: „O aš, gyvendamas teisiai (būdamas doras), tavo veidą regėsiu“ (Ps 16, 15).

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/144-pasiruo%C5%A1kime-sekmadienio-%C5%A1v-mi%C5%A1ioms.html