Pasakojimas apie berniuką, kuris, besirengdamas Pirmajai Komunijai, sužinojo apie maldos galią. Priėmęs Komuniją, jis nutarė aukoti savo maldas ir Komuniją už savo tėvus, kurie nelankydavo Mišių. Motina, slapta sekdama sūnų, pamatė jį karštai besimeldžiantį bažnyčioje ir, pamačiusi ant jo veido ašaras, sužinojo, kad jis meldžiasi už ją. Tai paskatino tėvus grįžti prie tikėjimo ir lankyti Mišias. Pasakojimas iliustruoja vaikų maldos ir pavyzdžio galią.

Mažas berniukas, besirengdamas prie Pirmosios šv. Komunijos, daug girdėjo apie maldos galybę. Priėmęs šv. Komuniją, jis buvo labai linksmas, bet mintis, kad jo tėvelis ir motinėlė niekada neidavo šv. Mišių klausyti, greit jį vėl nuliūdino. Dabar jis nutarė ir savo maldas, ir šv. Komuniją, ir dažną šv. Mišių klausymą paaukoti už savo tėvelius. Vieną dieną jis meldėsi už savo tėvelį, o kitą dieną už motulę. Jo motina greit pastebėjo, kad kiekvieną savaitę du rytus tam tikrą valandą vaikas kažkur dingdavo. Bijodama, kad neatsitiktų kas bloga, ji ėmė berniuką labiau saugoti. Vieną dieną ji slapta sekė vaikelį ir žiūrėjo, kur jis eis. Ji nusekė jį į bažnyčią ir matė klūpantį su angeliška pagarba ir karščiausiai besimeldžiantį. Ji tyliai išėjo iš bažnyčios ir prie durų laukė jo išeinant. Sutikusi išeinantį iš bažnyčios sūnų ji pastebėjo ant jo veidelio ašarų žymes. Motina rūpestingai klausė, ko jis verkia. Vaikelis puolė, apkabino jos kaklą ir verkdamas atsakė: „Vakar aš meldžiausi už tėvelį, o šiandien už tave, mamyte!“ Nors tėvai ir buvo atšalę tikėjime, bet jau kitą sekmadienį tėvas ir motina klūpojo šalia savo pamaldaus vaikelio ir klausė šv. Mišių.