Vaikiška, nuoširdi malda tampa Dievo pagalbos kanalu.

Vieną rytą beturtė našlė sako penketui savo mažų vaikelių: „Brangūs vaikučiai, šiuo sykiu aš neturiu ko jums duoti valgyti! Nebėra namuose nei duonos, nei miltų, nei kiaušinių. Melskite Dievulį, kad jums padėtų; juk Jis viso pilnas ir galingas, ir patsai yra pasakęs: „Šaukis prie manęs, vargan puolęs, aš tave išgelbėsiu“.

Mažutis Antanėlis, kurs vos šešerius metus teturėjo, labai nusiminė ir liūdnas ėjo į mokyklą. Pamatęs pakelėj atviras bažnyčios duris, užėjo pasimelsti. Kadangi bažnyčioje žmonių nebuvo matyti, atsiklaupęs prieš altorių ėmė garsiai melstis: „Brangiausias dangaus Tėve, mes, vaikai, nebeturime daugiau ko valgyti. Mūsų motutė nebeturi nei duonos, nei miltų, nei kiaušinių. Duok mums ko nors valgyti, kad nereiktų drauge su mama bado kęsti. Gelbėk mus iš vargo! Esi juk viso pilnas ir galingas, lengvai mums gali padėti, juoba ir patsai žadėjai!“.

Taip pasimeldęs su vaikišku atvirumu, Antanėlis nuvyko į mokyklą. Pargrįžęs namon, mato jisai ant stalo didelį duonos kepalą, pilną rėtį miltų ir pintinę kiaušinių. „Na, Dievui dėkui! — sušuko linksmai: — Dievas išklausė mano maldos. Sakyk man, motute, ar tai angelas pro langą viską atgabeno?“. „Nei! — atsakė motina, — bet vis tiek Dievas tavo maldą išklausė. Kai tu meldeisi prie altoriaus, klūpojo tuo laiku, bažnyčios suole užsidariusi, viena ponia. Tu jos negalėjai matyti, bet ji tave matė ir tavo maldą girdėjo. Užtat ji visa tai mums ir atsiuntė; ji buvo tasai angelas, per kurį Dievas mus sušelpė”.