Dideliame turguje, kur perkami įvairūs pasaulietiški paveikslai, niekas neatkreipia dėmesio į Kristaus paveikslą, tačiau aklas elgeta jį nusiperka iš savo surinktų pinigų. Aklasis sako, kad jis, būdamas aklas, mato paveikslo vertę, o regintys jo nemato.

Mieste didelis turgus. Turguje tarp eilės įvairių būdelių stovi ir paveikslų pardavinėtojas. Žmonės grūdasi ir perkasi kas prezidento, kas ministerių, kas generolų, kas gyvulių, kas gamtos vaizdų paveikslus, bet niekas nepaklausia kainos Kristaus paveikslo. Skirstantis turgui, prie tos būdelės prieina aklasis, kurį veda nedidelis berniukas. Berniukas sustoja ir įsižiūri į Nukryžiuotojo paveikslą. „Juozapai! Kur tu palikai?“ klausia aklasis savo mažąjį vadovą. „Ach, aš matau Išganytojo paveikslą, kurs čia liko niekieno nenupirktas, nors, matyt, daug išpirkta visokių pasaulinių paveikslų“. Tada aklasis paklausė pardavėją: „Kiek kainuoja tas paveikslas?“ Paveikslas buvo ne brangus, ir aklasis jį nupirko už surinktus beelgetaujant pinigus. „Betgi tu jo nematai!“ tyčiodamasis tarė pardavėjas. „Ir dar kaip! Aš, aklas būdamas, jį matau, bet matantieji jo nemato.“