Laisvamanis generolas gyrėsi savo netikėjimu, kol jo draugas, tikintis generolas, pareiškė, kad tikėti yra protinga. Gilus apmąstymas, katalikiškų knygų skaitymas ir pokalbiai su kunigais paskatino netikintį generolą atsiversti ir sugrįžti į Bažnyčią.

Vienas prancūzų laisvamanis generolas visiems gyrėsi savo netikėjimu. Kartą jis susitiko gatvėje kitą generolą, savo draugą. „Kur tu buvai?“ paklausė netikintysis. „Bažnyčioje; aš atlikau išpažintį“, atsakė tikintysis. „Ką? Tu dar atlikinėji išpažintį?! O aš laikiau tave rimtu ir apsišvietusiu vyru“. Nustebęs kalbėjo netikintysis. „Žinoma, čia kitaip ir būti negali“. Tai taręs, netikintysis generolas nuleido galvą ir pradėjo rimtai mąstyti. „Juo aš daugiau mąstau apie tikėjimo dalykus, juo labiau man darosi aišku, ką Bažnyčia moko“, tarė tikintysis generolas ir nuėjo į savo darbą. Nuo tos dienos netikintysis rimtai susirūpino tikėjimo klausimais: skaitė daug katalikiškų knygų, kalbėjosi su kunigais ir pagaliau vėl susitaikė su Bažnyčia, vėl pradėjo eiti sakramentų. Gilus galvojimas padarė jį vėl tikinčiu žmogumi.