Pasakojimas apie negriuką, kuris ganė ožkas prie girių. Jam užsnūdus, pasirodė tigras, bet negriukas, atsikėlęs, pradėjo kalbėti "Tėve mūsų". Tigras atsitraukė. Pasakojimas iliustruoja maldos galią apsisaugoti nuo pavojų.

1878 m. vieno anglų laivo triume buvo užtiktas pasislėpęs tarp dėžių 9 metų berniukas. Berniukas laive neturėjo nei tėvų, nei globėjų; joks keleivis ar jūreivis jo nepažinojo. Sučiuptą berniuką jūreiviai nuvedė pas laivo kapitoną. Šis jį griežtai kapitoniškai paklausia, kaip jis į laivą pakliuvęs. Berniukas gražiai ir maloniai atsako: „Mano patėvis mane čia atvedė, nes jis nebeturėjo mane kuo maitinti ir kuo nupirkti bilietą į Halifaksą, kuriame gyvena mano teta.“ Kapitonas, ne kartą tokiais atvejais jau apgautas, dar kelis kartus berniuką pakamantinėjęs, pagriebė jį už sprando, papurtė ir tarė: „Jei tu man per 10 min. nepasakysi tiesos, aš liepsiu tave ant laivo stiebo pakarti.“ Berniukas išbalo kaip drobė. Jūreiviai ėmė rengti korimui kilpą. O kapitonas, laikydamas rankoje laikrodį, po trumpo meto griežtai prabilo: „Jau praėjo 8 minutės, dar turi 2. Jei nori gyventi, pasakyk tiesą!“ — „Ar aš galiu pasimelsti?“ paklausė berniukas. Kapitonui linktelėjus galvą, berniukas tuojau atsiklaupė, susiėmė rankas ir ėmė melstis. Maldą baigė žodžiais: „Mylimoji dangaus Motute! Paimk tu dabar mane pas save į dangų! Aš galiu mirti, bet meluoti negaliu!“ Reginys visus nepaprastai sujaudino. Kapitonas gražiai kreipėsi į berniuką ir maloniai jam pratarė, kad jis nuoširdžiai tikįs jo žodžiais. Tolimesne berniuko kelione į Ameriką rūpinosi laivo keleiviai.