Romoje kunigas kapelionas bandė sutaikinti su Dievu mirties bausme nuteistą nusikaltėlį, tačiau nesėkmingai. Kai nusikaltėlį vedė į egzekucijos vietą, kunigas puolė jam po kojų maldaudamas atlikti išpažintį. Nusikaltėliui atsisakius, kunigas garsiai pareiškė: "Taip miršta pasmerktasis!". Šis įvykis vėliau sutrukdė šį kunigą kanonizuoti, parodydami, kaip svarbu mirštančiam pasiekti sutaikinimą su Dievu.

Romoje vienas nusikaltėlis buvo pasmerktas mirti. Kapelionas visokiais būdais stengėsi sutaikinti jį su Dievu, bet visos jo pastangos nieko nepadėjo. Pagaliau, kada pasmerktąjį nuvedė į bausmės vietą, kunigas puolė jam po kojų ir ašarodamas maldavo jį atlikti išpažintį. Bet ir tai nieko nepadėjo. Tada kunigas atsistojo ir tarė visiems girdint: „Taip miršta pasmerktasis!“ Po daugelio metų buvo iškeltas ano maldingojo kunigo kanonizavimo šventuoju klausimas. Jau beveik viskas buvo prirengta atlikti kanonizavimo iškilmėms. Štai kažkas iškelia čia minėtą įvykį, ir Bažnyčia nebepaskelbė to maldingojo kunigo šventuoju.