Šv. Aloyzas Gonzaga, dar būdamas vaikas, pasižadėjo gyventi skaistybėje po to, kai perskaitė knygutę apie rožančių. Jis nuolat saugojo savo skaistumą, vengdamas visko, kas galėtų sukelti nešvarių minčių, ir mirė būdamas jaunas, tyrumo pavyzdys.

Mažasis Aloyziukas mėgdavo būti tarp kareivių. Kaip paprastai, tarp kareivių jis nugirdo negražių žodžių ir pradėjo juos kartoti. Bet kai Aloyzo prižiūrėtojas dėl to jį įspėjo, Aloyzas niekada nebekartojo negražių išsireiškimų ir visą gyvenimą gailėjosi ir graužėsi dėl pirmųjų nešvariųjų žodžių. Būdamas devintų metų berniukas, Aloyzas nuvažiavo su tėvu į Florenciją. Čia į Aloyzo rankas pateko graži knygutė apie šv. rožančių. Beskaitydamas tą knygą, taip pamilo Dievo Motiną, kad pasižadėjo per visą gyvenimą skaistybėje ir nekaltybėje gyventi. Nuo to laiko mažasis šventuolėlis nebepasiduodavo jokiai nešvarumo pagundai. Šv. Aloyzas su didžiausiu atsidėjimu saugojo savo gyvenimo skaistumą. Jis niekada nežiūrėdavo į tokius dalykus, kurie galėtų sukelti nešvarių minčių ir žemų jausmų. Atsikėlęs iš lovos, jis net savo kojas tuojau pridengdavo, kad nepamatytų jų plikų. Kartą Aloyzas turėjo žaisti su dviem kunigaikštytėm; bet jis nuo jų pabėgo. Kitą kartą Aloyzas nuėjo pas seną žmogų, kuris jo akivaizdoje ne visai kukliai prasitarė. Mažasis šventuolėlis iš karto užsidegė šventu pykčiu ir tarė seniui: „Argi tai gražu senam žmogui tokius niekus kalbėti jaunuolio akyse!“ Kai Aloyzas buvo jau keturiolikos metų jaunikaitis, jį nuvežė pas Ispanijos karalių. Turtingieji karalių rūmai buvo didžiausias pavojus jauno žmogaus skaistumui ir nekaltumui. Bet Aloyzas apleido juos be mažiausios kūno ir sielos dėmės – nuolatiniu susikaupimu, nuolatine malda ir mąstymu apie paskutinius dalykus. Ir per visą gyvenimą Aloyzas buvo didžiausio skaistumo ir grynumo pavyzdys. Mirė 23 m. amžiaus.