Pasakojimas apie šv. Domininką, kuris, persekiojamas albigiečių klaidatikių, kreipėsi į Dievo Motiną ir gavo apreiškimą platinti rožančių kaip geriausią ginklą prieš klaidatikystę. Popiežiai vėliau patvirtino rožančiaus naudingumą. Pasakojimas paaiškina rožančiaus atsiradimo istoriją ir jo svarbą kovoje už tikėjimą.

Tikrasis rožančiaus [išplatintojas] buvo šv. Domininkas, Pamokslininkų ordino vienuolis. Dvyliktame, tryliktame amžiuje pietų Europoje, ypač Prancūzijos pietuose, pradėjo smarkiai plėstis katarų, albigiečių klaidatikystė. Katarai norėjo visai pakeisti J. Kristaus Bažnyčiai pavestą globoti mokslą. Kur jų būdavo daug, jie, negalėdami kitaip nugalėti katalikų, darydavo viešus užpuolimus, griaudavo katalikų bažnyčias, žudydavo kunigus, išniekindavo vienuoles. Išvesti iš kantrybės, ir katalikai buvo pradėję kardu gintis nuo katarų. Ta žiauri kova truko apie 20 metų. Tada šv. Domininkas nutarė kreiptis pas Dievo Motiną, kad ji padėtų nugalėti Bažnyčios priešus be kraujo praliejimo. Ir štai šv. Domininkas gauna Marijos apreiškimą platinti rožančių, kaip geriausią įrankį apsiginti nuo klaidatikių. Šv. Domininkas didžiausiu pasiryžimu skelbė rožančiaus garbę, ir katarų, albigiečių klaidatikystė buvo nugalėta. Vėliau popiežiai įvairiais atvejais pabrėžė rožančiaus naudingumą ir patarė tikintiesiems kasdien jį kalbėti.