Pasakojimas iš Didžiojo karo apie jauną kareivį, kuris, nuklimpęs pelkėje, prisiminė motiną ir ištarė jos vardą. Jis pajuto, tarsi kas jį trauktų, ir atsidūrė ant kelio. Po dviejų savaičių gavo laišką, kad motina mirė tą pačią valandą, kai ji meldė Jėzų saugoti sūnų nuo nelaimės. Pasakojimas iliustruoja motinos maldos galią ir Jėzaus Širdies gerumą.

Per Didįjį Karą rusų–austrų fronte pulkas kareivių turėjo vieną rudens vakarą eiti per mišką, pilną balų ir samaningų pelkių. Tebuvo vienas siauras kelias. Vienas jaunas kareivis, vydamasis pulką, nepataikė į tą kelią ir nuklimpo baloje. Negalėdamas šauktis pagalbos, jis vis dėlto prisiminė savo brangiąją motiną ir puse balso ištarė: „Motina!“ Staiga jis pajuto, tarsi, kas jį trauktų iš balos. Po valandėlės jaunasis kareivis jau buvo ant tikrojo kelio. Po dviejų savaičių jis gauna iš savo klebono laišką: „Vakar mirė tamstos motina. Mirdama ji iš paskutiniųjų jėgų ištiesė į dangų rankas ir tarė: „O Viešpatie! Saugok jį nuo visokios nelaimės! Globok jį!“ Tas buvo ta pati valanda, kurią jaunąjį kareivį kažkokios rankos išgelbėjo iš balos miške.