Ligoninėje pamaldi mergaitė piktžodžiaujančiam ligoniui po pagalviu padėjo Nukryžiuotojo paveikslą. Šis vaizdas sujaudino vyrą, jis atgailavo, susitaikė su Dievu ir ramiai mirė.

Vienoje ligoninėje sirgo maža, bet pamaldi mergaitė. Į tą pačią ligoninę atveža mirtinai sužeistą jaunikaitį. Tai buvo aršus Kristaus Bažnyčios priešas. Sirgdamas jis skaito negražias knygas, nešvankius romanus. Nors jis silpnas, jaučia arti savo mirtį, tačiau nesiliauja skaitęs blogas knygas ir nesirengia prie mirties. Gailestingajai seselei pasiūlius atvesti kunigą, jis tik rūsčiai susiraukia ir ištaria: „Nereikia.“ Vieną vakarą ligonis, paskaitęs negražią knygą, rengėsi užmigti. Knygą pasidėjo po pagalviu. Mergaitė pamačiusi kur padėjo knygą, jam užmigus, vietoj knygos padeda po pagalviu Nukryžiuotojo paveikslą. Rytą atsikėlęs ligonis greitai tveria už knygos, bet kaip jis nustebo, vietoj knygos radęs Nukryžiuotąjį. Pasiėmęs Jo paveikslą į rankas, valandėlę mąsto. Prisimena jis visus motinos pamokymus. Prisimena, kad Jis mirė už visas žmonių nuodėmes. Prisimena, kad kiekviena nuodėmė Jam yra taip skaudi, lyg kad Jį vėl prie kryžiaus kaltų. Staiga susijaudinęs sušunka: „O Viešpatie, kiek tu daug dėl manęs kenti! Atleisk man!“ Dabar pats paprašė seselę, kad atvestų kunigą. Atliko viso gyvenimo išpažintį ir, susitaikinęs su Dievu, po dviejų valandų atidavė sielą Tam, Kurio prieš dvi valandas neapkentė.