Per Prancūzų-vokiečių karą 1870-71 metais, prieš mūšį, kareivis pasidalino kortele su užrašu "Paskutinis mano žygis – pas Jėzų, į amžinybę". Po kovos jo draugas rado jį mirusį, laikantį šią kortelę, liudijančią jo tikėjimą ir pasirengimą amžinybei.

Tai buvo 1870/71 metais, per prancūzų–vokiečių karą. Vokiečių raitelių pulkas stovėjo pasiruošęs kovai ir tik laukė ženklo pulti. Visi buvo susikaupę, nes gyveno paskutines savo gyvenimo minutes. Taip bestovint, vienas kareivis išsitraukia iš kišenės mažą ryšulėlį. Jame buvo mažytės kortelės, kuriose buvo surašyti gražūs gyvenimo šūkiai. Greta su juo stovėjęs kareivis paprašė ir jam ištraukti vieną kortelę. Perskaitęs paduotą jam kortelę, kareivis pasakė: „Jei įvyks, kas parašyta, tai šią kortelę nusiųsiu mano motinai.“ Greitai prasidėjo baisi kova. Iš pulko liko tik keletas žmonių. Vienas iš likusių pamažu jodinėjo kovos vieta ir ieškojo savo rytinio draugo. Netikėtai jis pamatė iškeltą iš lavonų ranką. Priėjo artyn, žiūri – jo draugas. Atgniaužęs sustyrusią mirusiojo ranką, rado raštelį, kurį jam buvo rytą ištraukęs. Raštelyje buvo parašyta: „Paskutinis mano žygis – pas Jėzų, į amžinybę.“